Iššūkis išlikti

 

Vasara prabėgo greit ir baigėsi netikėtai. Kažkuriuo vasaros metu atrodė, kad jos tiek daug. Bet rugpjūčio pabaigoje su siaubu suvokėme, kad viskas, kas gera, turi savo pabaigą. Vis dėlto kiekviena pabaiga – tai kažko naujo pradžia.

Kas gero įvyko šią vasarą tau? Aš buvau palaimintas, kad galėjau dalyvauti paauglių stovykloje „(Iš)likimas“ ir jaunimo sąskrydyje „Tėčio garažas“ – Iššūkis. Abu šie renginiai paliko manyje gilų pėdsaką ir daug neišdildomų įspūdžių. Kiekvienais metais mane nustebina paaugliai ir jaunuoliai: jie atrodo vis protingesni, išmanesni, gudresni ir pan. Tačiau tuo pat metu viduje nujaučiu, kad jiems šiuo metu labai sunku gyventi. Norint pritapti prie visuomenės reikia „perlipti per save“, dažnai gal net pasielgti priešingai savo įsitikinimams. Galvoje sukasi tokia mintis: išlikti krikščioniu – tai iššūkis išgyventi. Jaunimo sąskrydyje jaunuoliai buvo raginami priimti iššūkį. Vieną sąskrydžio metu priėmiau ir aš – su vienu broliu pasidalinome savo atsivertimo istorija. Buvo tikrai puikus vakaras, kai susėdę prisiminėme tą momentą, kai Dievas ypatingai prisilietė prie mūsų.

Šiame straipsnyje norėčiau mesti kelis iššūkius kiekvienam iš mūsų. Tam, kad suprastume, apie ką kalbame, panirkime į kalbos lobynus. Štai kaip iššūkį apibūdina Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: iššūkis – tai: 1. šaukimas, kvietimas kautis, rungtis; 2. gluminantis, netikėtas poelgis.  

Kaip matome, pats žodis „iššūkis“ yra kvietimas į kovą. Tik labai norėčiau, kad teisingai suprastumėte, į kokią kovą kiekvieną iš jūsų kviečiu. Apaštalas Paulius Antrame laiške Korintiečiams rašo: Nors mes gyvename kūne, kovojame ne pagal kūną. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui, esame pasiruošę nubausti kiekvieną neklusnumą, kai tik jūsų klusnumas taps tobulas (2 Kor 10, 3–6).

Manau, supratote, kad šis iššūkis susijęs su mūsų dvasiniu gyvenimu. Mat daugelis nori pasikeisti išoriškai, tačiau tikri pokyčiai į žmogaus gyvenimą ateina, kai jis susitvarko su savo vidumi. Dėl to apžvelgsiu keletą iššūkių, kurie, mano manymu, yra vieni svarbiausių. Tai – skirti laiko maldai, Dievo žodžiui, bendrystei, mokinystei. Visa tai reikalauja atsiskyrimo, laiko, pasiaukojimo. Tačiau kuo nuoširdžiau tai darai, tuo tai daryti lengviau. Praėjus laikui net nebeįsivaizduoji, kaip galėjai be to gyventi.

Iššūkis melstis

D. Bonhoefferis knygoje „Mokinystės kaina“ apie maldą sako: „Malda – tai pati svarbiausia paslėpto krikščionio charakterio dalis. Tai savęs demonstravimo priešybė. Kai žmonės meldžiasi, jie liaujasi galvoję apie save ir galvoja tik apie Dievą, kurio šaukiasi. Malda nesiekia tiesioginio poveikio pasauliui. Ji adresuojama tik Dievui ir dėl to yra tobulas nedemonstratyvaus veiksmo pavyzdys.“ Kitaip sakant, malda nekeičia Dievo, ji keičia tave. Maldoje tu suvoki, kad kitų poreikiai yra svarbesni už tavuosius. Melsdamiesi mes priartėjame prie Dievo meilės, kuri viską keičia. Juk dažnai mums tiesiog reikia kitaip pažvelgti į susiklosčiusias aplinkybes, nusiraminti, o melsdamiesi mes atrandame ramybę. Laiške filipiečiams Paulius sako: Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6–7).

Kaip dažnai mes patenkame į keisčiausias situacijas, nes neapgalvoję ką nors pasakome ar padarome. Vėliau  kaltiname ir smerkiame save, nes suprantame, kad reikėjo tik truputėlį palūkėti. Būtent malda ir suteikia mums tokią nuostabią galimybę išlaikyti ramybę. Kad ir kokios audros siūbuotų mūsų gyvenimo laivą, mes galime atsistoti ir kaip Jėzus pasakyti audrai: „Nurimk“, ir įsiviešpatautų ramybė. Tačiau lengviau pasakyti, nei padaryti. Štai keletas patarimų, kurie padės tau melstis. Numatyk konkretų dienos laiką, kurį skirsi maldai. Visiškai nesvarbu, kuriuo laiku tai darysi, svarbu, kad tas laikas būtų pastovus. Neskubėk taikyti kito žmogaus naudojamo metodo, bet skirk laiko atrasti savąjį maldos būdą. Suprask Dievas yra Asmuo, kuris nori bendrauti, Jis nėra atsakymų į maldą automatas.

Bus lengviau melstis, jei suprasime, kad malda – tai bendravimo forma. Kai Dievas tampa draugu, nori su Juo kalbėtis, dalintis savo išgyvenimais, guostis ir pan. Šio bendravimo nekeičia faktas, ar gavai atsakymą, ar ne. Tu supranti daugiau, nei matai, pradedi matyti dalykų esmę.

Antrasis iššūkis skaityti Dievo žodį

Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio (Rom 10, 17). 119 psalmėje karalius Dovydas klausia: Kaip gali jaunuolis savo kelią išlaikyti tyrą? Ir atsako: Laikydamasis Tavo žodžių (Ps 119, 9). Nežinau kito kelio. Didžiausią įtaką mūsų gyvenime daro tai, ką mes girdime. Juk net apie Dievą mes žinome tik dėl to, kad kažkas kažkada mums apie Jį papasakojo. Ir priešingai – jei pradedame domėtis priešingais dalykais, tarkim, ateizmu, kiek ilgai sugebėsime išlaikyti tikėjimą? Manau, tik laiko klausimas, kada ateizmo melas mums taps tiesa.

Savo gyvenime pastebėjau, kad meilė Dievo žodžiui auga kartu su meile Jam. Kuo labiau tolstu nuo Dievo, tuo mažiau norisi gilintis į Dievo žodį. Man tai tapo savotišku tikėjimo barometru.

Dažnai su užsidegimu pradedame laikytis kokio nors pavyzdinio Biblijos skaitymo plano – ir tai tikrai puiku. Tačiau svarbu suprasti, kad Biblija – stora knyga, joje parašyta daug įdomių, įtraukiančių bei pamokančių istorijų, bet yra ir skyrių, kurie nelabai įdomūs ar net atrodo nelabai reikalingi. Dažniausiai jie mus sustabdo, nes nieko neberandame – Žodis tarytum mūsų nepamaitina. Jis tampa sprangus kaip riešutų sviestas. Ką daryti? Nepasiduoti!

Kai Vinstonui Čerčiliui (manau, jo niekam nereikia pristatyti) buvo 93 metai, vienas universitetas jį pakvietė skaityti paskaitą, kur jis atskleidė savo gyvenimo esmę ir tai, kas jam gyvenime buvo svarbiausia. Pasiklausyti jo kalbos susirinko žmonės iš tolimiausių šalies kampelių. Aidint audringiems plojimams V. Čerčilis pakilo į sceną ir pasakė svarbiausią savo gyvenime kalbą: „Niekada, niekada, niekada nepasiduokit!“

Taigi ką daryti, nuo ko pradėti? Manau, reikia pradėti nuo paprasto dalyko: susirask Bibliją arba bent jau Naująjį Testamentą, būtinai susitark su draugu ar tėvais, per kiek laiko perskaitysi, ir pradėk skaityti, kaip sako Johnas Stottas knygoje „Šiuolaikinis krikščionis“: „Nuo to, kaip suprantame Raštą, priklauso ir tai, kaip jį skaitome. Dėl dvigubos autorystės turime jį traktuoti dvejopai. Kadangi Raštas yra Dievo žodis, jį privalome skaityti taip, kaip jokią kitą knygą – ant kelių, nuolankiai, pagarbiai, pamaldžiai, siekdami Šventosios Dvasios apšvietimo. Bet kadangi Raštas taip pat yra žmonių žodžiai, jį turime skaityti kaip bet kokią kitą knygą – protu galvodami, apsvarstydami ir apmąstydami bei atkreipdami dėmesį į literatūrines, istorines, kultūrines ir kalbines ypatybes. Ne tik įmanoma, bet ir būtina nuolankią pagarbą suderinti su kritiniu mąstymu.“ Pradėk nuo vienos Evangelijos, vieno laiško, bet įveikęs vieną pakopą lipk į kitą, nedaryk pertraukų.

Trečiasis iššūkis – skirk laiko bendrystei

Tai sudėtingai lengvas dalykas. Bendrystė neįmanoma be bendravimo, tačiau noriu kalbėti ne apie paprastą bendravimą. Noriu kalbėti apie  bendruomeniškumą, priklausymą bendruomenei. Paklausite: „Kodėl turėčiau priklausyti bendruomenei, juk puikiai galiu apsieiti ir be jos?“ Žinoma, ir vienas žmogus gali tikėti, bet pasilikdamas vienas jis negali tobulėti. Bepigu įsijungus „LIVE“ tiesiogiai žiūrėti televizijos transliaciją, gulint lovoje šlovinti Dievą, o klausant pamokslo gal net pasakyti „Amen“. Tačiau tik bendruomenėje tu gali pasijausti Kristaus Kūno dalimi. Tik bendruomenė įmanoma ugdytis kantrybę, kuri yra Dvasios vaisius (žr. Gal 5, 22).

K. S. Luisas knygoje „Tiesiog krikščionybė“ rašo: „Galima sakyti, kad kai du krikščionys kartu seka Kristumi, krikščionybė yra ne dvigubai, bet šešiolika kartų daugiau negu tada, kai jie būna po vieną.“ Kalbėdamas apie Bažnyčią, apaštalas Paulius kalba apie ją kaip apie Kristaus Kūną, kur kiekvienas esame vienas kūnas, o pavieniui to kūno nariai (žr. 1 Kor 12, 27). Kūnui esame reikalingi visi. Gal šiandien sunkiai įsivaizduoji, kaip gali būti reikalingas Kūnui ir kokią funkciją gali atlikti, bet tu tikrai esi reikalingas. Keista girdėti žmones, kurie prieš ateidami į bažnyčią nori pasikeisti, tapti vertesni ir pan. T. Kelleris primena seną patarlę: „Bažnyčia – ne šventųjų muziejus, o nusidėjėlių ligoninė.“ Žmogus tiesiog negali būti per daug geras ar blogas bažnyčiai. Bažnyčia – tarytum reabilitacijos centras, į kurį atėjęs gali būti tarp tikėjimo brolių ir seserų be jokio pasmerkimo, užmiršti apie laukiančius sunkumus ir pasidžiaugti bendryste.

Ketvirtasis iššūkis – būti mokiniu

D. Bonhoefferis knygoje „Mokinystės kaina“ cituoja M. Liuterį: „Mokinystė neapsiriboja, ką tu gali suvokti, – ji turi pranokti visokį suvokimą. Pasinerk į gilius vandenis už savo supratimo ribų, ir Aš padėsiu tau suprasti, kaip Aš tai suprantu. Sumišimas yra tikras supratimas. Nežinoti, kur eini, yra tikras žinojimas. Mano supratimas pranoksta jūsiškį. Taip Abraomas paliko savo tėvą ir išėjo nežinodamas, kur einąs. Jis pasitikėjo mano žinojimu ir nekreipė dėmesio į savąjį. Taip jis pasirinko teisingą kelią ir pasiekė savo kelionės pabaigą. Pažvelk – štai kryžiaus kelias. Tu negali pats jo rasti, todėl turi leisti man vesti tave lyg būtum aklas. Nei tu, nei koks kitas padaras, o tik Aš savo žodžiu ir savo Dvasia nurodau, kuriuo keliu turi eiti. Tai ne darbas, kurį tu pasirenki, ir ne kančia, kurią pats susigalvoji, bet kelias, kuris yra švarus, priešingai nei visa tai, ką pasirenki, sumanai ar trokšti, – štai kokį kelią turi rinktis. Aš šaukiu tave: būk mano mokinys; esi laukiamas, tavo Mokytojas atėjo.“ 

Mokinystė – tai tavo asmeninis atsakas į Kristaus kvietimą: „Sek manimi.“ Jis kviečia tave asmeniškai ir tikisi tavo asmeninio atsako. Sekimas Kristumi yra daugiau nei vien atėjimas pas Jį, kai prispaudžia rūpesčiai. Sekti paskui Jį – tai savo širdyje ieškoti ir išgirsti asmeninį kvietimą eiti paskui Jėzų, kuris nori mokyti tave gyvenimo, kurį pats viešai parodė ir yra aprašytas Evangelijoje. Tapti Jo mokiniu gali kiekvienas – visiškai nesvarbu, kokia tavo praeitis, gabumai ar charakterio savybės. Dievas pats mus ištobulina ir padaro vertus Jo karalystės. Jo mokiniu gali tapti bet kas.

Tačiau turiu įspėti, kad tai sunkus kelias ir juo eiti gali tik drąsūs žmonės. Ne veltui Jonas kalba, kad bailiams nėra vietos Danguje (žr. Apr 21, 8). Pašaukęs Jozuę, Dievas pasakė: „Būk drąsus.“ Pašaukęs Saliamoną, Jis pasakė: „Būk vyriškas.“ Dievui reikia drąsių žmonių. Drąsos nereikėtų mistifikuoti, ji yra labai paprasta. Man patinka internete sklandanti mintis apie drąsą: „Drąsa – tai nėra baimės nebuvimas. Tai sprendimas, kad kažkas yra svarbesnis nei tavo baimės.“ Kai suvoki, kad Dievas yra svarbesnis už viską tavo gyvenime, kas tuomet gali nutikti? Apaštalas Paulius sako: Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Rom 8, 38–39).

 Taigi, koks yra pagrindinis Kristaus mokinio bruožas? Mokinys ne siekia gauti kuo daugiau naudos, bet yra pasiruošęs mokytis. Tai sakydamas galvoju apie Jobą. Jobas norėjo išmokti – suprasti Dievą, atrodytų, beviltiškoje situacijoje. Jis klausė, jis ieškojo, ir Dievas nuostabiai jam atsakė. Vienas iš gražiausių pasakojimų Biblijoje man yra būtent šis Dievo atsakas Jobui (Jobo knygoje nuo 38 skyriaus).

Jaunuoli, metu tau iššūkį – artinkis prie Dievo ir atrask Jame ramybę. Rask savo vietą bendruomenėje (bažnyčioje). Skaityk Dievo žodį ir melskis. Gal dabar tai atrodo sunku ir nepakeliama, bet, jei pradėsi jau šiandien, žengsi bent vieną žingsnį Dievo pažinimo link, – vieną dieną savo gyvenime pamatysi nuostabius pokyčius.