Mes, Dublino lietuvių tikinčiųjų bendruomenė, visuomet džiaugiamės sulaukę svečių iš Lietuvos. Gegužės mėnesį pas mus viešėjo pastorė Anželika Krikštaponienė.
Pirmą kartą sulaukėme pastorės - moters. Sekmadienį tarnavusi pastorė kalbėjo apie gyvenimo prasmę ir pašaukimą įvairiais gyvenimo tarpsniais: kai mus užklumpa pirmosios audros (tai tarsi paauglystės laikas), vėliau viską permąstome ir iš naujo įvertiname (vidurinysis amžius), dar vėliau išgyvename senatvę. Tačiau prasmės ieškome kiekviename etape. Todėl ieškokime Dievo išminties ir neapleiskime aukščiausio mūsų pašaukimo - meilės Dievui. Pastorės Anželikos pamokslas iš tiesų praturtino.
Labai džiaugiamės, kad į atskirą susirinkimą pirmadienį pastorė sukvietė moteris. Remdamasi Izaijo pranašystės 61 sk. 1-4 eilutėmis, pastorė ne tik pasidalijo įžvalgomis apie moters grožį, bet ir ragino mus draugauti su moterimis ne tik bažnyčioje, bet ir darbe, bendrauti su kaimynėmis. Tuomet galbūt kitą kartą, atvykus pastorei, galėsime pasikviesti ir jas. Tai mus sujaudino, ir įkvėpė laukti šio laiko Viešpatyje, meldžiantis ir šioje srityje darbuojantis.
Esame dėkingi pastorei Anželikai už jos tarnystę Dubline, už Dievo žodį, kurio visuomet laukiame, bei už visus patarimus ir padrąsinimą naudoti dovanas, kuriomis esame apdovanoti.
Šventė vaikams (arba „Stebuklingo raktelio" beieškant)
Dauguma mokyklų Airijoje yra katalikiškos, ir visi vaikai mokyklose yra ruošiami Pirmajai Кomunijai. Tad gegužės mėnesį, kai vyksta ši šventė, matome daug pasipuošusių vaikų ir jų tėvelių. Mūsų, protestantų, vaikams tai - šioks toks išbandymas, mat klasiokai dažnai klausia, kodėl jie neina Pirmosios Komunijos, o mergaitės taip nori pasipuošti gražiomis ilgomis suknelėmis, kaip ir jų draugės...
Mes, tėvai, kaip mokėdami aiškiname, kad svarbiausia yra ne ilga suknelė, bet Dievo palaiminimas, tačiau pagalvoję, kaip paguosti bei palaiminti mūsų vaikus, nusprendėme surengti jiems šventę. Ruošdamiesi šventei sužinojome, kad mūsų numatytą dieną Dublino centre vyks „Formulės - 1" varžybos, dėl kurių bus uždarytos visos gatvės, todėl į savo bažnyčią mes nepateksime. Tad vaikams šventę surengėme jaukiuose vienos šeimos namuose.
Kambarį papuošėme vaikų pieštomis vėliavėlėmis, paruošėme skanius pietus, sesuo Jolanta iškepė net du tortus. Vaikus pasveikinusi sesuo Aurelija kalbėjo, kokie jie visi yra mums svarbūs, kad taip pat yra mūsų bažnyčios dalis, kad mes, suaugusieji, visada apie juos galvojame... Kita vaikams tarnaujanti sesuo, Vida, pasiūlė pasimelsti ir vaikus palaiminti: kiekvienas apkabinome vaiką ir meldėmės, kalbėdami jiems palaiminimo žodžius. Po to kiekvienam vaikui įteikėme Biblijos kurso baigimo pažymėjimus ir po nedidelę dovanėlę.
Ši šventė sutapo su Tėvo diena, tad paraginome vaikus palaiminti savo tėčius. Vaikai čia pat apkabino savo tėčius ir nuoširdžiai, entuziastingai meldėsi, - tai sujaudino iki ašarų...
Manau, šventė pavyko, nes ir sugrįžę namo vaikai vis kalbėjo, kaip jiems patiko ši diena.
Į kiekvieno vaiko širdį turime rasti tą „stebuklingą raktelį", sudominti juos, kad bažnyčioje jie atrastų save.
_64x64_9de.jpg)
