Lapkričio 8-osios rytą Radviliškio bendruomenės tikintieji į bažnyčią ėjo nešini lauknešėliais. Po sekmadieninio susirinkimo, pagarbinę Viešpatį ir paklausę Jo žodžio, rinkomės švęsti Derliaus šventę. Dievo žodis ragina ir moko sunešti pirmuosius derliaus vaisius ir dešimtines į Jo namus, kad juose nepritrūktų maisto. Tad nusprendėme ir mes pasidžiaugti tuo, ką Dievas davė, atnešti dalį derliaus į Viešpaties namus, kad būtų ką padėti ant stalo atvykusiam svečiui ar užklydusiam pakeleiviui.
Dievo namiškiai sujudo kaip skruzdėlynas: kepė, virė, troškino, skobė, drožė, pjaustė, vyniojo, puošė. Darbščios rankos Dievo dovanas pavertė grožybėmis ir skanėstais: moliūgai virto vazomis ir lėkštėmis, kriaušės – ežiukais, pomidoriukai susirikiavo ir virto linksmais vikšreliais, nuogos medžio šakos salės kampe pasidabino nėriniais, spalvingi klevo lapai pražydo rožėmis. Šeimininkės stebino skanėstais iš vaisių ir daržovių.
Tačiau derlius – ne tik tai, ką iš žemės išrovėme ar nuo medžio nuskynėme, ką sudėjome į stiklainius, rūsius, sandėliukus ar palėpes. Dar brangesnis derlius – patirtis, bendrystė su namiškiais. Turėjome progą pamatyti ir pasidžiaugti, kiek daug esame gavę ir kaip gausiai apdovanoti. Bendraudami, ragaudami, dalindamiesi kulinarijos paslaptimis ir gudrybėmis, labiau suartėjome ir geriau pažinome vieni kitus.
Džiugu, kad ruošiant šventę prisidėjo tiek daug žmonių, kad kiekvienas atnešė savo grūdą į Viešpaties klėtį. Matant ant stalų ir krepšiuose tiek gėrybių ir grožybių, gyrius ir padėka kyla Dievui. Ne tik už gausų derlių, bet ir už tai, kad esame Jo namiškiai, Jo šeima ir Jo derlius – kiekvienas kaip grūdas.
_64x64_9de.jpg)
