Vasario 24 d., minėdami savo bažnyčios įkūrimo 25-ąsias metines, jubiliejinius bendruomenės renginius pradėjo dr. Willemo VanGemereno viešnagė Šiauliuose.
Šios dienos popietę skyrėme Šiaulių bažnyčios tarnautojų komandos ir regiono pastorių susitikimui su svečiu, o vakare įvyko bendras bažnyčios susirinkimas, į kurį atvyko tikintieji ir iš kitų Šiaulių miesto ir regiono bažnyčių (Kuršėnų, Radviliškio, N. Akmenės). Abiejuose renginiuose skambėjo ir juos jungė viena pagrindinė tema – kaip Kristaus bažnyčiai išlikti gyvybingai XXI a., siaučiant sekuliarizacijos vėjams?
Ganytojai ir bažnyčios tarnautojai kalbėjosi su svečiu jaukioje, draugiškoje aplinkoje, susėdę prie apskrito stalo, vaišindamiesi arbata arba kava ir užkandžiais. Uždavėme svečiui mums rūpimus klausimus apie bažnyčioje ugdomos jaunos kartos iššūkius, patiriamas įvairias gyvenimo krizes, problemas, su kuriomis susiduria bažnyčia, nuėjusi 25-ių metų kelią…
Kalbėdamas apie antros, trečios kartos krikščionis jaunuolius, svečias pastebėjo, jog neretai jaunimas mano, kad jie tarsi automatiškai paveldi krikščioniškumą ir šventumą, kaip paveldimos kitos teisės ir privilegijos. Kadangi gyvename narcicizmo ir egoizmo kultūroje, kur dominuoja individo teisės, o ne pareigos, dažnai krikščionys jaunuoliai yra tų pačių nuostatų veikiami ir mano, kad tikėjimas ir laisvė – visos tikinčiųjų teisės yra paveldėtos, automatiškai priklauso ir jiems. Tada svarbu parodyti, kad jaunuolis auga tarsi muilo burbule, apsaugotas nuo vargo ir pavojų. Jis to burbulo dar nemato, o suaugę jau mato ir žino, kad vieną dieną tas burbulas sprogs, ir jie susidurs su sunkia gyvenimo tikrove bei problemomis. Tada bus tinkamiausias laikas ieškoti tikro Dievo artumo ir Jo gaivinančios pagalbos, ateinančios tiesiai iš Jo rankų.
Klausėme svečio ir apie krikščionis ištinkančias krizes: tai mitas ar tikrovė, kurią tikintys turi pažinti ir išmokti spręsti? Krizės nėra mitas. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Manyti, kad krizių nėra – tai pats tikriausias mitas ir šabloniškas mąstymas. Krizės gali būti įvairios: paauglystės, vidutinio amžiaus, senatvės. Pavyzdžiui, net keldamasis gyventi į kitą vietą žmogus jau patiria krizę… Kartais problemos susikaupia ir prispaudžia žmogų taip, kaip Jobą, kuris pradžioje norėjo net teistis su Dievu dėl neteisingai patirtų visų blogybių. „Matote, žmonių bėda yra tai, kad mes atsistojame į Kūrėjo vietą ir sakome: „To mano gyvenime neturi vykti. Ir dar šito…“ Mes esame tik kūriniai. Krizėms pasiruošti galime tik žinodami, kad krizės neišvengiamos, jos ištinka žmones, bet Dievas padeda jas įveikti. O tada nors ir šlubuoji, bet iš malonės stovi ir eini“, – mokė W. VanGemerenas, priminęs kinų patarlę, kuri byloja, kad krizė yra pavojus ir galimybė. Todėl krikščionys turėtų ne ignoruoti krizes, bet vertinti jas kaip galimybę keistis mūsų charakteriui ir iš naujo patirti Dievą.
Įdomu bei naudinga buvo iš vyresnio žmogaus išgirsti, su kokiais iššūkiais gali susidurti bažnyčia, kai jai 25 metai? Svečias pastebėjo, jog tokio amžiaus bažnyčia pradeda patirti pirmąsias vidutinio amžiaus krizes, nes ima dominuoti viduramžį pasiekę žmonės. Todėl bažnyčioje ima keistis dinamika. „Blogai, kada kai kurie vyresni žmonės vis dar nori būti tokie pat aktyvūs ir kaip vaikai žaisti veiklos žaidimus, nors tuo metu reikia laiko stabtelėti, pabūti su Dievu, permąstyti ir reorganizuoti gyvenimą – tarsi mankštintumeisi ir stiprintum tam tikrus raumenis. Tokio amžiaus bažnyčios pastoriams, ypač jei jie tarnauja nuo pat bažnyčios įkūrimo, tenka permąstyti bendruomenės dinamiką: ką keisti, kokias tarnystes ir tarnautojus stiprinti, ko atsisakyti...“ – klabėjo VanGemerenas, pateikdamas daug gyvenimiškų pavyzdžių.
***
Bendrame bažnyčios susirinkime toliau buvo kalbama bažnyčiai aktualia tema.
Pradėdama susirinkimą pasidžiaugiau bendruomenės nueitu keliu, padėkojau už gausius sveikinimus, kuriuos gavome iš įvairių bažnyčių ir mūsų bičiulių bei pristačiau svečią – dr. Willemą VanGemereną, kuris Šiauliuose vieši jau antrą kartą. Svečias dalijosi žinia apie tai, kaip bendruomenei išgyventi sekuliariame pasaulyje?
Pačioje pradžioje svečias apibūdino sekuliaraus pasaulio pavojus ir pagundas, su kuriomis susiduria šių dienų Bažnyčia. Tai – individualizmas, narcicizmas, egoizmas, kurie ir stumia žmogų iš bažnyčios. Tačiau žmogus yra sociali būtybė. Jam be namų negerai… Visi žmonės nori turėti namus, kur patirtų meilę ir priėmimą. Tokia turėtų būti bažnyčia – mylinti ir priimanti, kurioje Dievo poilsį rastų kiekviena siela. Čia ir yra visas Kristaus Bažnyčios grožis, gyvenant susvetimėjusiame, egoistiniame, priklausomybių valdomame pasaulyje.
„Šiuolaikiniam pasauliui reikia radikalios krikščionybės, – teigė svečias. – Radikalumas – tai ne priešiškumas, bet priėmimas. Absoliučiai priimti Dievą, paklusti Tėvui. Statistika rodo, kad tik 10 proc. bažnyčios tikinčiųjų aukoja save Dievui, Jam skiria laiką, energiją, talentus ir kitus resursus. Norint būti radikaliu krikščionimi reikia mokėti priimti ir žmones, bet tai įmanoma, tik praleidus laiko su Dievu. Tikinčiojo radikalumas ne atmeta žmonių, bet juos priima. Tokie Jėzaus mokiniai skiria dėmesį sudužusiems žmonėms, tačiau tai bus neįmanoma, jei patys Dievo vaikai nebus patyrę Dievo artumo ir Jo palaiminimo.
Likusią pamokslo dalį svečias paskyrė Biblijos Pakopų arba Maldininkų psalmių (120–136 psalmės) pristatymui ir Dievo artumo temos jose nagrinėjimui. Dievo artumo ilgesys, jo puoselėjimas ir Jo šlovės regėjimas Dievo šventykloje – tai trys gijos, kurios persipina visose šiose Psalmėse, piligrimams keliaujant į šventyklą.
Panašiai ir Bažnyčia turi trokšti Dievo artumo, jį puoselėti, turi regėti Dievo veidą. Kai ji patiria Dievo artumą, visa siela laimina Jo šventą vardą. Tik tokia bažnyčia, išgyvenusi Dievo ilgesio troškimą ir patyrusi Jo artumą, prisipildžiusi Jo Dvasios, tampa Dievo palaiminta. Tada ji trykšta gyvybingumu ir skleidžia Dievo grožį šiame pasaulyje. Šis „palaimintas grožis“ traukia kiekvieno žmogaus sielą iš sekuliarios aplinkos. Tokios bažnyčios nebegali įveikti nei sunkumai, nei persekiojimai, nei šmeižtai, nei panieka, nes ji rado poilsį ir stiprybę Dieve. Dievo palaiminimas – baraku – hebrajų k. tai reiškia gyvybingumas, gyvybės suteikimas – ilsisi ant Kristaus Bažnyčios! Palaiminta Bažnyčia – gyvybinga Bažnyčia!
Baigdamas svečias Šiaulių bažnyčiai – jauniems, šeimoms ir pagyvenusiems žmonėms – linkėjo spindėti tokiu Dievo artumo palaiminimu, spinduliuoti Jo gyvybingumu ir energija ir perduoti gyvuosius Kristaus Dvasios ir malonės syvus visiems aplinkui!
_64x64_9de.jpg)
