Gruodžio 19 d. Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis" vyko kalėdinis giesmių vakaras, kurį bažnyčia rengia jau nebe pirmus metus.Šį kartą renginys buvo ypatingas tuo, kad jo metu buvo pristatytas naujas Vilniaus bažnyčios choro „Maranata" giesmių albumas, be to, jame dalyvavo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja, prof. habil. dr. Dainora Pociūtė, kuri skaitė paskaitą Lietuvos evangeliškųjų giesmių ištakos ir raida. Vakaro programą savo pasirodymais praturtino Vilniaus evangelikų reformatų choras „Giesmė" (vadovė Janina Pamarnackienė), gospel choras „Sounds in G" (vadovė Kristina Žaldokaitė) bei solistė Justina Arutiunian (mecosopranas).
Renginį pradėjo vyr. pastorius Giedrius Saulytis įžanginiu žodžiu įvardydamas pagrindinę jo idėją: tai bandymas apjungti evangelišką tradiciją su šiuolaikiniu Dievo garbinimu. Anot pastoriaus, bažnyčia skursta ir yra lėkšta, jei nepažįsta turtingo savo paveldo. Kita vertus, be originalios, novatoriškos kūrybos ji apmiršta. Tikėjimas nėra vien praeities gaivinimas, vien tik susiformavusių tradicijų puoselėjimas. Tikėjimas ieško Dievo šiandien ir yra gyvas tiek, kiek susiliečia su amžinai Gyvuoju - Tuo, „kuris buvo, kuris yra, ir kuris ateina", - kalbėjo pastorius ir pakvietė ant scenos Vilniaus evangelikų reformatų chorą „Giesmė". Šis choras, kuris propaguoja protestantišką giedojimo būdą ir kuriame gieda daugiau pagyvenusio amžiaus broliai ir sesės, atliko dvi XVI a. giesmes: Martyno Mažvydo Gyvenimą tas turės ir Martyno Liuterio Šventa Dvasia, mūsump ateik.
Po choro pasirodymo, palydėto karštais salės plojimais, pastorius Giedrius ant scenos pakvietė Vilniaus universiteto profesorę, lietuvių literatūros katedros vedėją, hab. dr. Dainorą Pociūtę. Jos paskaita Lietuvos evangeliškųjų giesmių ištakos ir raida iš karto prikaustė klausytojų dėmesį, nes pranešėja visai „neprofesoriškai", t.y. ne nuobodžiai, bet labai gyvai ir intriguojančiai be jokių užrašų ėmė pasakoti apie tai, kaip, anot pastoriaus Giedriaus, kultūrinėje mūsų tautos dirvoje buvo sėjamas brangus dangiškas grūdas - kuriamos giesmės, šlovinančios Atpirkėją ir Išganytoją Jėzų Kristų. Evangeliškos giesmės pradėtos kurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) XVI a. pirmoje pusėje, impulsą joms atsirasti, be abejo, suteikė Reformacija. Stebėtina (o gal apgailėtina) tai, kad iki Reformacijos bažnyčios viduje žmonės negiedojo - buvo tylūs (viduramžių lotyniškąjį choralą giedodavo tik specialūs vienuolių chorai, o paprasta liaudis negalėdavo atverti lūpų). Taigi Reformacija pradėjo evangeliškų giesmių istoriją - žmonės ėmė giedoti aukštindami Viešpaties vardą. Daktarė Dainora išskyrė du istorinius lietuviškų evangeliškų giemių tipus: evangelikų liuteronų (vyravo Mažojoje Lietuvoje) ir evangelikų reformatų, arba kalvinistų (vyravo LDK).Lietuviškų krikščioniškų giesmių pradininkas buvo Martynas Mažvydas, 11 giesmių įtraukęs jau į savo „Katekizmą", pirmą lietuvišką knygą (išleista 1547m. Karaliaučiuje), o 1566 m. taip pat Karaliaučiuje išleidžiamas Mažvydo sudarytas pirmas dviejų dalių giesmynas „Giesmės krikščioniškos". Mažvydas buvo ir giesmių kūrėjas, ir melodijų užrašytojas, ir vertėjas bei redaktorius. Jis pagrindė lietuviško giesmyno modelį, nekopijuodamas, bet originaliai surinkdamas jo struktūrą.
Giesmynus evangelikai labai aktyviai naudojo, juos tiesiog „suvartodavo", todėl jų labai mažai išliko. Žmonės žiūrėdavo, skaitydavo (to meto katalikiškoje tradicijoje tai neregėtas dalykas), nes vienas iš protestantizmo kredo skambėjo taip: „Tas, kuris skaito, bus išganytas." Pirmas katalikiškas giesmynas buvo išleistas 1646-aisiais, tik po 100 metų nuo pirmųjų evangeliškų giesmių pasirodymo. Tai buvo reakcija į evangelišką giedojimą, nes katalikai pamatė, kad giedanti bažnyčia atgyja, todėl ir jie ėmė į savo liturgiją įtraukti tautines giesmes.
Giesmė anuomet buvo ir ginklas - konfesijos tarpusavyje kovojo ir kaip polemizavimo priemonę pasitelkdavo giesmes, mat jomis taip pat būdavo išsakomos tam tikros teologinės tiesos.
Dr. Dainora Pociūtė pabrėžė ir tai, jog iki pat XIX amžiaus krikščioniškos giesmės Lietuvoje buvo vienintelė poezija (nes be giesmių jokių poetinių tekstų nebūta) ir suformavo lietuvių poetinę tradiciją.Kalbant apie evangeliškų giesmių raidą Mažojoje Lietuvoje, paminėtinas 1666 m. išleistas Danieliaus Kleino giesmynas „Naujos giesmių knygos", kuriame ima dominuoti „paslėptoji teologinė kalba", t.y. religinės idėjos reiškiamos remiantis gamtos, socialiniais įvaizdžiais (pavyzdžiui, „dangus" vaizduojamas kaip „spindintis miestas" ir pan.), šiame giesmyne jau atsiranda silabotoninės eilėdaros elementų (rimavimas), giesmė tampa poetiniu kūriniu. XVIII a. Mažojoje Lietuvoje kartu su pietizmo ir „surinkimininkų" judėjimu labai išpopuliarėjo „pietistinės giesmės", kurios buvo intymesnės, atveriančios širdį, jose ėmė daugėti sentimentalių įvaizdžių, tokių kaip „meilė", „saldumas", „skanumas" ir t.t. Šias giesmes žmonės labai mėgo, jos tiesiog įaugo į kasdienę vartoseną ir net nurungė senąsias liaudies dainas, kurias Kristijonas Donelaitis yra pavadinęs „kiaulių žviegimu" lyginant su tikinčiųjų giedojimu.
Pasakodama apie evangelikų reformatų giesmių raidą Didžiojoje Lietuvoje, daktarė Dainora išskyrė šiuos leidinius: 1559 m. Brastoje atspausdintas giesmynas lenkų kalba su gaidomis pradėjo evangelikų reformatų giesmių istoriją; vėliau Vilniuje Radvilai Rudajam įkūrus spaustuvę, 1580 m. išleidžimas giesmynas, kuris tapo pagrindu pirmajam lietuviškam evangelikų reformatų giesmynui, išspausdintam 1598 m. Ir, žinoma, „Knyga nobažnystės krikščioniškos" - stambiausias XVII a. lietuvių raštijos ir literatūros paminklas ir vienintelis XVII a. evangelikų reformatų kultūros centre, Kėdainiuose, 1653 m. išspausdintas lietuviškas leidinys. Jame publikuoti pamatiniai XVII a. Lietuvos protestantų religiniai tekstai: katekizmas, giesmės, psalmės, pamokslai ir maldos. Iki šiol „Knyga nobažnystės krikščioniškos" yra pripažinta didžiausiu XVII a. lietuvių kalbos ir literatūros paminklu.
Po dr. Dainoros Pociūtės paskaitos Vilniaus evangelikų reformatų choras „Giesmė" atliko dar vieną giesmę -Bernelis gimė.
Pradėdamas antrą renginio dalį, pastorius Giedrius Saulytis trumpai papasakojo, kaip ankstyvoji bažnyčia nešė Evangelijos žinią į kitas tautas. „Įprasta manyti, jog ankstyvosios krikščionybės keliai vedė į Vakarus - nuo Jeruzalės link Romos. Tačiau iš tikrųjų Kristaus mokiniai ėjo į visą pasaulį, taip pat ir į Rytus. Pirmoji karalystė, oficialiai priėmusi krikščionybę jau II a. pabaigoje, buvo Edessa (Orfos miestas dabartinėje Turkijoje), o ne Roma. Anot tradicijos, apaštalai Baltramiejus ir Tadas, du iš dvylikos pirmųjų apaštalų, Gerąją naujieną skelbė Rytuose. Sakoma, kad Tadas nukeliavo iki Armėnijos ir karaliaus duktė patikėjusi Kristumi. Apaštalas Tadas drauge su ja dėl tikėjimo Kristumi buvo pasmerkti myriop. Kaip ten bebūtų, šiandien Armėnų ortodoksų bažnyčia didžiuojasi tuo, kad ji yra viena seniausių krikščioniškų konfesijų, gimusių IV a. pradžioje", - kalbėjo pastorius ir pakvietė ant scenos solistę Justiną Arutiunian, kuri suteikė unikalią galimybę pajusti senosios armėnų bažnyčios paveldą. Justina armėnų kalba atliko tris giemes: Begalinis Tavo gailestingumas (IV a.), Įstabusis slėpinys (XII a.) ir Faraonas su savo vežimais (VIII a.). Salėje ilgai netilo aplosdismentai šiai sodraus balso solistei.
Pastoriaus Giedriaus įžanginiu žodžiu apie gospel muzikos ištakas buvo pristatytas ir dar vienas giesmių vakaro svečias - gospel choras „Sounds in G". Šio choro, kuris yra bene žymiausias kolektyvas, populiarinantis gospel šlovinimo žanrą Lietuvoje, solistės su vadove Kristina Žaldokaite atliko tris kūrinius: Precious Lord (aut. Thomas A. Dorsey), Since I gave the Lord My Life (aut. Charles May) ir Total Praise (Richard Smallwood).Po emocionalaus „Sounds in G" pasirodymo priartėjo renginio kulminacija - Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis" choro „Maranata" naujo giesmių albumo „Dangaus paliesti" pristatymas. Anot vakaro vedėjo pastoriaus Giedriaus, - „Autentiškos krikščionybės siekis - turtingos ir gyvos - pagimdė nemažai lietuviškų garbinimo giesmių „Tikėjimo žodžio" bažnyčioje. Visos giesmės iš naujo albumo buvo parašytos čia, mūsų bendruomenės narių, paliestų Kristaus, Dangaus paliestų".
Klausytojai išgirdo penkias naujo albumo giesmes: Džiuljetos Baužienės Laiminkite, tautos, Dievą, Editos Tamoševičienės Tik su Tavim, Raimondos Kirijanovienės Girkit Dievą, Ričardo Daunoravičiaus ir Editos Tamoševičienės Kas, jei ne Tu ir Lauros Krivelienės Pasitikėkime, broliai, Juo. Atlikdami šiuos kūrinius „Maranatos" choristai ir instrumentinė šlovinimo grupė drauge su vakaro svečiu, vienu iš garsiausių Lietuvos saksofonistu Vytautu Labučiu klausytojus pakylėjo į dangaus aukštumas - vienu metu atrodė, jog salė tiesiog įelektrinta Šventosios Dvasios buvimu ir vargu ar čia atsirastų nors vienas, neišgyvenantis Dievo realumo. Netylančius aplodismentus po šios šlovinimo ir garbinimo fiestos pertraukė pastoriaus padėkos žodžiai ir gėlių puokštės dr. Dainorai Pociūtei, bemieges naktis dirbant prie albumo įrašymo praleidusiems choro vadovei Editai Tamoševičienei, instrumentinės grupės vadovui ir aranžantojui Arūnui Baužiui, kitiems vakaro svečiams - atlikėjams. Renginio pabaigoje nuskambėjo visų pasirodžiusių kolektyvų kartu sugietota didinga giesmė Nuostabi malonė (aut. John Newton).
Kalėdinio giesmių vakaro metu išgyventa (bent jau šio reportažo autoriaus) evangelinės tradicijos ir šiuolaikinio Dievo garbinimo dermė buvo įspūdinga: skatinanti parpulti prieš Viešpatį Jėzų, su baime gėrėtis Kūrėjo didybe, džiaugtis nenusakomu išgelbėjimo džiaugsmu.
Post scriptum: „Šis mūsų albumas - tai mūsų padėka Karaliui ir Viešpačiui Jėzui Kristui. Sakydami: „Dangaus paliesti", išreiškiame savo širdžių vidinį lūkestį, kad vieną dieną Dangus ne tik prisilies, bet ir apglėbs, priims... Ir niekada nepaleis". Ričardas Daunoravičius
_64x64_9de.jpg)
