Ankstyvą spalio 24 d. rytą, dar saulei nepatekėjus, prasidėjo pažintinė kelionė „Radvilų giminės keliais Lietuvoje“ su istoriku dr. Deimantu Karveliu, kurioje dalyvavo tikintieji iš Vilniaus bendruomenės bei keletas svečių. Autobuse, kuriame telpa per 60 keleivių, nebuvo nė vienos laisvos vietos. Mūsų gidas Deimantas, prieš pradėdamas dėstyti istorijos pamokas, pasidžiaugė, kad šį kartą keliauja su vilniečiais, nes, daug metų delsusi, pagaliau ir Vilniaus bendruomenė pasiryžo surengti edukacinę išvyką (panašias keliones ankščiau jau rengė Kauno, bei Panevėžio bendruomenės). Vienas iš išvykos tikslų buvo geriau susipažinti su lietuviško protestantizmo istorija ir jos paveldu; konkrečiau – su Mikalojaus Rudojo protestantiškosios Radvilų giminės linijos palikuonimis, jų darbais, tikėjimu, palikimu.
Kartu su pirmaisiais rudeninės saulės spinduliais (gražus, saulėtas oras džiugino visą dieną) pasiekėme pačią pirmąją išvykos stotelę – ne
daug kam žinomą Deltuvos miestelį. Čia galima pamatyti apgriuvusią vieną pirmųjų evangelikų reformatų bažnyčių, iš kurios liko tik suirusios sienos.
Kitas maršruto punktas – Kėdainiai. Šis miestas apie 300 metų priklausė Radvilų giminei kaip privatus miestas; XVII a. jis buvo vienas pagrindinių reformatoriško tikėjimo centrų, kuriame vyko intensyvus dvasinis, kultūrinis, ekonominis gyvenimas. Šiandien čia galima apžiūrėti vieną iš trijų išlikusių Lietuvoje rotušių (vienintelę renesanso stiliaus), taip pat Reformacijos epochą menančius religinės paskirties pastatus bei vieną pagrindinių LDK reformatų švietimo įstaigų – Šviesiąją gimnaziją.
Kėdainiuose pirmiausiai aplankėme aukščiausią senamiesčio pastatą – evangelikų reformatų bažnyčią, kurią 1631 m. fundavo Kristupas II Radvila, o užbaigė statyti 1652 m. jo sūnus Jonušas Radvila. Tai viena seniausių ir didžiausių protestantų bažnyčių LDK. Kaip daugumoje reformatų bažnyčių viduje, taip ir čia nėra prabangios puošybos – vieninteliai interjero akcentai: išlikusi renesanso formų ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota sudėtingais drožiniais, o ant galinės sienos vienintelis didelis užrašas centre „Vienam Dievui garbė“ (lot. Soli Deo gloria – vienas iš Reformacijos šūkių). Šioje autentiškoje aplinkoje klausėmės Deimanto pasakojimo apie Kėdainius, apie Radvilų veiklą ir palikimą šiame mieste. Vėliau nusileidome į bažnyčios rūsį, kuriame yra vienas unikaliausių atkurtų ir sutvarkytų istorinių mauzoliejų Lietuvoje. Jame saugomi šeši metaliniai sarkofagai, kuriuose yra iškilių lietuviškos Reformacijos globėjų ir puoselėtojų iš Radvilų giminės – Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655) ir kitų keturių Kristupo II (1585–1640) vaikų, mirusių vaikystėje, palaikai.
Prieš palikdami Kėdainius, trumpai apžvalgėme gražaus senamiesčio centrinę aikštę, apžiūrėjome joje stovintį paminklą kunigaikščiui Jonušui Radvilai. Šioje skulptūroje taip pat įamžinti sudėtingi 1655 m. įvykiai, kurių metu Jonušas Radvila, gelbėdamas LDK nuo tolimesnės Rusijos invazijos, nutraukė uniją su Lenkija ir sudarė LDK uniją su Švedija, vadinamąją Kėdainių sutartį.
Pilni įspūdžių ir geros nuotaikos pasukome svarbiausio kelionės tikslo link – į Biržus; pakeliui dar aplankydami Čičinsko kalną ir Papilio miestelį. Ant Čičinsko kalno, kuris labiau panašus į nedidelę kalvą, iš kelionės vadovo lūpų išgirdome tragikomišką pasakojimą apie dvarininką Sicinską ir neįprastą jo palaikų likimą, apipintą įvairiausiomis liaudiškomis legendomis. Papilyje, Jonušo Radvilos gimtinėje, aplankėme XVIII a. statytą evangelikų reformatų bažnyčią bei senąjį pradinės mokyklos pastatą, kurioje šiandien įrengtas poeto K. Binkio muziejus.
Galutinė pažintinio maršruto stotelė – pagrindinis XVI-XVII a. šiaurinės Lietuvos Reformacijos centras – Biržai, kurie taip pat nuosavybės teise priklausė Radviloms. Pirmiausiai nuvykome į įspūdingą Biržų tvirtovę, kurioje stūkso Radvilų rezidencija. Tvirtovė pradėta statyti XVI a., po suniokojimo naujai perstatyta XVII a., kuri taip pat buvo sugriauta per švedų kariuomenės invaziją. Sovietmečiu rezidenciniai rūmai buvo atstatyti, juose atidarytas Biržų krašto muziejus ir biblioteka. Muziejaus eksponatai pasakoja apie miesto ir krašto praeitį, šlovingus Radvilų valdymo laikus. Vertingiausi eksponatai – Radvilos Juodojo iniciatyva išleista XVI a. Brastos Biblija bei istorikų ypatingai vertinamas Biržų kunigaikštystės XVII a. žemėlapio originalas.
Po ekskursijos muziejuje laukė daugeliui netikėta programos dalis – liaudiškos muzikos kolektyvo pasirodymas, supažindinantis su etnografiniu biržiečių paveldu. Pasivaišinę, pasiklausę liaudiškų dainų ir pasišokę, nuvykome apžiūrėti netoliese esančią evangelikų reformatų bažnyčią. Statytas XIX a. neogotikinio stiliaus pastatas mūsų laikais yra vienas pagrindinių evangelikų reformatų centrų, kuriame vyksta kasmetiniai sinodo suvažiavimai. Prie bažnyčios vartų mus pasitiko reformatų kunigas Rimas Mikalauskas, kuris, pakvietęs į vidų, papasakojo apie save, bažnyčios interjerą, pamaldų tvarką, parapijos istoriją, dabartines bendruomenės aktualijas bei atsakė į svečių klausimus. Atsisveikinimui visi kartu sugiedojome senovinę giesmę iš reformatų giesmyno.
Prieš traukdami atgalios, dar spėjome šviečiant mėnesienai pakeliauti nutiestu per Širvėnos ežerą pėsčiųju tiltu, kuris yra ilgiausias Lietuvoje – net 525 m. Kitoje ežero pusėje, šalia Astravo dvaro įėjimo, „pasibalnojęs“ vieną iš betoninių liūtų, mūsų kelionės gidas Deimantas supažindino su Tiškevičių giminės ir jų dvaro istorija. Išvykos metu daug sužinoję, pasisėmę apsčiai įvairiausių įspūdžių visi keliauninkai apie vidurnaktį sėkmingai grįžo į Vilnių.
Istoriko dr. Deimanto Karvelio įdomių pasakojimų dėka pagilinome jau turėtas žinias bei pasklaidėme dar neskaitytus istorijos puslapius. Nors mūsų protestantiška bažnyčia gimė vos prieš ketvirtį amžiaus ir pradžioje neturėjo labai aiškių istorinių sąsajų su tradicinėmis evangelinėmis bažnyčiomis, visgi, manau (ir ši kelionė dar kartą įtikino), kad ir mums, moderniems protestantams, labai svarbu pažinti LDK reformacijos istoriją. Jos senoviniuose lobynuose galime atrasti daug vertingų pamokymų, kurie mus praturtins dieviška išmintimi, savo tikėjimo tapatumo suvokimu, patars, kaip šiandien Lietuvoje skleisti tą patį Dievo žodį, kurį skelbė iškilieji Jo tarnai, gyvenę Reformacijos įkarštyje.
Pabaigai norėčiau priminti, koks svarbus istorijos pažinimas:
Tie, kurie nesimoko iš istorinių klaidų, neišvengiamai jas kartos (W. Čerčilis).
Jei nesidomime tuo, kas vyko prieš mums gimstant, pasiliekame vaikais (Ciceronas).
Tauta, nežinanti savo istorijos, pasmerkta išnykti (S. Daukantas).
Jei nežinosi praeities, nepažinsi ir dabarties (G. K. Čestertonas).
Nuotraukos D. Dijokienės
_64x64_9de.jpg)
