2009 m. liepos 14-15 dienomis Utenos „Tikėjimo žodžio" bažnyčios pastorius surengė dviračių žygį bažnyčios vaikams maršrutu Utena- Pūsliai - Utena. Dalyvavo keturi 9-11 metų vaikai. Įspūdžiais apie šį žygį dalinasi Dovilė Gervytė.Kiekvienas iš mūsų labai laukėme šios dienos. Nusipirkome šalmus, liemenes, atšvaitus, pasitikrinome dviračius. Susikrovėme būtinus daiktus ir liepos 14 d. 9-tą ryto susitikome miesto pakraštyje, prie parduotuvės „Norfa". Iš pradžių važiavome dviračių taku, linksmai šnekėjomės. Mūsų negąsdino, kad reikės įveikti 35 km kelio. Tačiau pakilus saulei, pasidarė karšta. Važiuodami į didesnius kalnus, pavargdavome ir dažniau tekdavo sustoti poilsio. Privažiavę Klykius pasijutome išalkę. Sustojome mažame mediniame namelyje prie kelio ir sukirtome po sumuštinį. Toliau važiavome žvyrkeliu. Sutikome kurmį, klausėmės paukščių giesmių. Pravažiavome daug kaimų. Vienoje kaimo parduotuvėje nusipirkome ledų. Buvo tikrai smagu!
Kai iki posūkio į Pūslius beliko 6 km., nulūžo Ąžuolo dviračio pedalas. Laimei likusi kelio dalis buvo dauguma pakalnės, į kalnelius dviratį užsivarydavo. Taip ir pasiekėme Pūslių sodybą. Apėmė džiaugsmas: mes įveikėme! Vos spėjome nulipti nuo dviračių, atvažiavo pastoriaus Dariaus žmona Ina, kuri atvežė sunkias mūsų kuprines ir stipresnio maisto. Taip pat ir įrankių sulūžusiam dviračiui pataisyti.
Buvo labai karšta, tad nekantravome išsimaudyti. Po maudynių grįžome į sodybą pakeliui grybaudami, uogaudami. Sodyboje išsivirėme dešrelių, o pavalgę patraukėme žvejoti. Sutemus dar pasėdėjome lauko pavėsinėje prie židinio, pasakodami baisias istorija.
Kitą rytą jautėmės jau visai žvalūs. Vieni iškart išbėgo žvejoti, kiti prisijungėme prie žvejų po pusryčių. Buvome apsisprendę namo pajudėti vakare, kai bus vėsiau. Tad visą dieną smagiai leidome laiką: maudėmės ir žvejojome. Sugautos žuvies užteko pietums. Pagaliau pavakare sutvarkę sodybą, atsisveikinome su Pūsliais ir patraukėme namų link. Pamatėme daug gražių vietų, mat grįžome kitu keliu. Atgal važiuoti buvo sunkiau, nes patys vežėmės savo kuprines. Bet pusiaukelėje mus pasitiko Ina. Ji ne tik atvežė mums ledų, susikrovė į mašiną sunkius daiktus, bet dar ir pranešė gerą žinią: kelionės gale mūsų laukia cepelinai! Iškart pakilo nuotaika! Garuojančių cepelinų vaizdas padėjo įveikti likusią kelio dalį. Pagaliau apie 10 vakaro pasiekėme pastoriaus Dariaus namus. Čia ant stalo jau garavo didžiuliai cepelinai, kuriuos nedelsdami gardžiai suvalgėme. Po to mūsų laukė dar viena staigmena: žygio dalyviams Ina įteikė diplomus, kuriame mums visiems buvo suteiktas „ištvermingojo" vardas. Tai mus pradžiugino.
Esame be galo dėkingi Dievui už šią kelionę, kad mus saugojo ir mes smarkiai nesusižeidėme.
_64x64_9de.jpg)
