Birželio 26-28 d., kelionės maršrutas aiškus: Švenčionėliai - Ignalina - Zarasai - Utena. Šešiolika merginų ir vaikinų pasiryžo tris dienas mindami dviračius 15-20 km/h greičiu grožėtis Aukštaitijos kraštovaizdžiu.Pažadas įveikti 130 km atstumą neišsipildė. Įvyko dvidešimties kilometrų paklaida - pedalus sukome 150 km.Meteorologinės sąlygos buvo „lietuviškos" ir, galima sakyti, labai mums palankios: dulksna, saulė, lietus, griaustinis, saulė, žaibas, kruša, saulė... Nuo smegenų perkaitimo saugojo lietus, o nuo peršalimo - saulė. Kartą, kai saulė kiek ilgiau užsibuvo, pradėjome ieškoti ežero, kad galėtume atvėsti. Netikėtai sugriaudėjo ir, mūsų džiaugsmui, pasipylė lietus. Maudynės prasidėjo ten, kur buvome - kelyje link Utenos. Na, bet apie viską iš pradžių...
Išsikėlėme daug kelionės tikslų, tačiau ne visus pasiekėme. Kaip ir buvo planuota, aplankėme keturias Aukštaitijos „Tikėjimo žodžio" bendruomenes. Bendruomenių vyresnieji papasakojo apie bažnyčios atsiradimą tame mieste, trumpai pasidalino mintimis iš Biblijos, kurios drąsino mus, jaunus žmones, pasitikėti Dievu, rinkti kasdienę duoną - bendrauti su Juo - kiekvieną dieną. Kai izraelitai buvo dykumoje, Dievas pasirūpino jais, siųsdamas kasdienį maistą - maną (Sk 11, 7-9). Ji birėjo iš dangaus, buvo pipiro dydžio ir izraelitai turėjo prisirinkti jos kiekvieną dieną po omerą (2-3 litrus). Kodėl Dievas nemėtė iš dangaus batonų? Juk taip lengviau būtų rinkti. Paimi kelis ir eini namo. O dabar - pipiro dydžio ir dar tris litrus... Reikėjo rinkti kiekvieną dieną, nes kitą dieną sukirmydavo. Ši istorija simbolizuoja mūsų kasdienį gyvenimą su Dievu. Mana, pipiro dydžio, yra raidės, surašytos Biblijoje. Skaitome ir renkame tris litrus. Kiekvieną dieną, kad nebadautume. Kas yra rinkęs mėlynes, žino, kad norint surinkti tris litrus, reikia nemažai laiko. Ar mes skiriame tiek laiko kiekvieną dieną maldai (bendravimui su Dievui), Jo Žodžio apmąstymams? Dažniausias mūsų pasiteisinimas - daug darbų ir mažai laiko. Patiko Martyno Liuterio požiūris šiuo klausimu. Jis sakė, kad turi tiek daug ką nuveikti, kad kiekvieną dieną skiria tris valandas maldai. Be komentarų.Toliau pasakoju apie mūsų kelionę dviračiais po Aukštaitijos kraštą. Važiavome vorele, važiuojamosios dalies kraštu. Nesaugu. Negali atsipalaiduoti dairydamasis į šonus ir grožėdamasis neregėtai gražia Lietuvos gamta, visuomet turi būti budrus, stebėti, kad neįvažiuotum į kokią kelkraščio duobę ar į automobiliams skirtąją kelio dalį. Kelias buvo kaip „linksmųjų kalnelių" atrakcionas. Kadangi mynimo greitis buvo nedidelis, tai nelabai galėjome mėgautis to atrakciono džiaugsmu. Kojoms ypač varginantis malonumas buvo sukti pedalus į įkalnę. Tuomet gerai supratome, kokia svarbi yra transporto priemonės (šiuo atveju - dviračio) techninė būklė. Naujesniais, geresniais dviračiais važiuojantiems jaunuoliams įkalnės baisios nebuvo. Įjungia pirmą pavarą ir ramiai važiuoja aukštyn. Kieno dviratis buvo senesnis, su sugedusiu bėgių mechanizmu, vargino kojų raumenis galiausiai nulipdami nuo dviračio ir stumdavosi pėsčiomis. Natūraliai tarp tų, kurie lengviau, greičiau užvažiuodavo, ir tų, kurie sunkiai lėtai važiuodavo, atsirasdavo nemažas atstumas. Tarsi ne viena komanda, o dvi. Greitųjų ir lėtųjų. Kadangi kelionės dalyviai buvo nevienodo fizinio pajėgumo ir ne su vienodai gerais dviračiais, teko greitesniesiems mokytis palaikyti lėtesnius, važiuojant tokiu greičiu, kuriuo jie pajėgia. Paskutinę dieną vykome visi kartu. Kaip viena didelė komanda. Nors esi silpnas, bet supranti, kad stipresnis nenurašo tavęs, palikdamas vieno likimo valiai kaip nereikalingą komandos dalį, o važiuoja kartu, nors mielai lėktų greičiau. Tame yra jėga. Vienybės jėga ir džiaugsmas.
Paminėsiu dar kelis džiugius momentus. Pakeliui į Zarasus pietavome vienoje sodyboje. Ten jautėmės kaip kokioje atgaivos oazėje. Atrodo, nieko ypatingo neįvyko, bet buvo gera. Šeimininkai vaišino šviežiu kaimišku sūriu, sviestu, medumi, džiaugėsi mūsų buvimu. Valgėme, bendravome, juokėmės, ilsėjomės... Prajuokino netikėtai išgirstas merginų prašymas. Vietinio vaiko prašė, kad pasemtų joms iš šulinio vandens, nes pačios nemokėjo. Reikia mums, miesto vaikams, dažniau į gamtą, po kaimus pakeliauti. Daug sužinotume, daug išmoktume.
Kita šeima Zarasuose visą mūsų grupę pakvietė pusryčiauti ir pietauti. Negaliu nepaminėti tų lietinių su žemuogėmis. Vos liežuvių neprarijome, kaip skanu buvo. Likome sužavėti svetingumu.
Labai daug smagių akimirkų patyrėme, visų neišpasakosiu. Paskutinioji - Utenoje. Likus penkiems kilometrams iki galinės mūsų stotelės - Utenos, nuvilnijo stipri liūtis. Kai įvažiavome į miestą, vienoje sankryžoje buvo didžiulė bala. Sustojome prie jos lyg įbesti ir stebėjome, kaip plaukia iki ratų viršaus apsemtos mašinos. Smagu buvo ne dėl to. Keli vaikinai nusprendė nusiplauti ir pasišildyti kojas vandenyje, todėl įsibėgėję lėkė į tą balą ir plaukė su mašinomis kartu. Nepaaiškinamas džiaugsmas aplankė. Netgi mus, stovinčius ant kranto.
Buvome laimingi. Jautėmės nugalėtojai - pasiekę pagrindinį tikslą - įveikę suplanuotą atstumą. Utenos bažnyčioje persirengę šlapius rūbus, suvalgę ledų ir išgėrę šiltos arbatos, patenkinti ir maloniai nuvargę skirstėmės namo.
Tiesa, nepaminėjau apie komfortą, kuris lydėjo mus visą kelionę. Tai mašina, kurioje buvo visi mūsų daiktai: palapinės, miegmaišiai, kuprinės, puodai. Be šio komforto mes dar nepasiruošę keliauti. Nors, kas žino, gal kada ši graži kelionė taps tradicija ir po daugelio metų išdrįsime savo krovinį vežtis ant pečių.
Komandos vardu dar kartą noriu padėkoti tiems žmonėms, kurie mus pasitiko, lydėjo, rūpinosi, laimino, priėmė, vaišino, suteikė pastogę ir džiugino geranoriškumu. Ačiū.
_64x64_9de.jpg)
