Kaip gyvena Evangeliška Dublino lietuvių bendruomenė?

Paskutinį rugsėjo savaitgalį, brolių ir sesių gyvenančių Airijoje kvietimu, teko apsilankyti ir pamokslauti Evangeliškoje Dublino lietuvių bendruomenėje. Tai jau trečioji mano viešnagė šioje bažnyčioje per pastaruosius ketverius metus. Kai važiavau pirmą kartą, 2011 m. pavasarį, girdėjau ir kai kurių Airijoje gyvenančių lietuvių nuomonę, jog gal neverta steigti lietuviško susirinkimo, o tiesiog pakaktų integruotis į puikiai funkcionuojančią, nemažą sekmininkišką charizminę airių bažnyčią Dubline. Tąkart susėdome kelios šeimos ir kalbėjomės. Tiesiai šviesiai jų klausiau: „Ar jūs tikrai norite lietuviškos bendruomenės?“ Išgirdęs teigiamą jų atsakymą, padrąsinau juos toliau melstis, svajoti ir tikėti, nekreipiant dėmesio į kitas nuomones. Tad nuvykus dabar, džiugu buvo susirinkime matyti daugiau nei 30 suaugusiųjų, kurie jaučia poreikį ir trokšta girdėti pamokslus, giesmes gimtąja lietuvių kalba.

Evangeliška Dublino lietuvių bendruomenė jau penkti metai glaudžiasi draugiškos „Grace Bible Fellowship“ baptistų bažnyčios patalpose, esančiose pačiame Dublino centre (http://www.grace.ie/services/). Tam tikri teologiniai skirtumai (pvz., jie neskiria moterų bažnyčių vadovėmis) draugystei netrukdo. Šiomis patalpomis lietuvių bendruomenei leidžiama naudotis neatlygintinai. 11 val. į pamaldas renkasi airiai, 14 val. - lietuviai, o nuo 17 val. - rumunų bendruomenė. Įėjus į pastatą, teko girdėti bendraujančius ir rusakalbius - šiose patalpose jie taip pat turi savo užsiėmimus.

Prieš susirinkimą mane užkalbino vyresnio amžiaus airės moterys - padėkojau jų bažnyčiai ir Airijos valdžios atstovams už tokį svetingą priėmimą ir rūpestį emigrantais iš kitų šalių. Manoma, kad gražiai elgtis su atvykėliais iš kitų šalių airius įkvepia jų pačių skaudi patirtis, kai 1846-1851 m. dėl šalyje kilusio bado mirė 1 mln. gyventojų, o apie 1,5 mln. šalyje gyvenusių žmonių buvo priversti ieškoti geresnio gyvenimo svetur. (Tik labai nesinorėtų, kad tuo jų svetingumu būtų piktnaudžiaujama!).

Šį kartą apsistojau pas panašaus likimo brolį Rimantą - jis prieš dvejus metus tapo našliu ir vienas augina nuostabius 5 ir 7 metų vaikus. Turėjome apie ką pabendrauti, pasiguosti. Airijos socialinė sistema, labdaringos organizacijos jam ir jo vaikams suteikia pakankamą paramą, kad jis galėtų pasirūpinti vaikų išlaikymu, būstu. Brolis Rimantas savo namuose turi ir įrašų studiją. Nors atskridau apie 3 valandą nakties, jis paklausė, kaip groju klavišiniu instrumentu, ir „priėmė“ mane į šlovinimo grupę, tad sekmadienį, kartu su kitais broliais - puikiais muzikantais, šlovinau Dievą grodamas bažnyčioje. O kitą dieną padėjau daugeliui iš mūsų pažįstamam broliui, Arūnui Adomaičiui, įrašyti vienos jo sukurtos giesmės fonogramą.

Šių metų pavasarį Evangeliška Dublino lietuvių bendruomenė pasirinko savarankišką, nepriklausomą nuo krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“, kelią, tačiau jie nenutraukė ir toliau puoselėja draugiškus ryšius su mūsų bendrija. Šioje bendruomenėje tikintieji susirinkę iš įvairių protestantiškų, evangelinių ir katalikiškų bendruomenių, todėl jie ieško savojo kelio, labiausiai tinkančio jų gyvenimo ir tikėjimo kontekstui. Pamokslauti kviečiami pastoriai iš įvairių Lietuvos ir užsienio bendruomenių.

Tarnaudamas jiems papasakojau ir apie mūsų bendrijoje priimtas valdymo struktūros naujoves. Remdamasis pavyzdžiais iš Apaštalų darbų knygos, kalbėjau apie galimybę ir jiems patiems išsirinkti patikimą bažnyčios tarybą, kuri būtų įgaliota spręsti vienus ar kitus iškilsiančius klausimus.

Neatsiejama šios kelionės dalis - bendrystė tarp tikėjimo brolių ir seserų, taip pat graži Airijos gamta  buvo atgaiva mano širdžiai, sielai ir kūnui. Dieve, laimink Airiją ir ten esančius mūsų brolius bei seseris!

Daugiau nuotraukų kviečiu pasižiūrėti mano Facebook‘o profilyje.

Nuotraukoje pastorius Gintautas Gruzdys su broliais Arūnu Adomaičiu ir Jura Byčevu