Kunigaikščių Radvilų keliais

Ankstyvą rugsėjo 9 dienos rytą Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios iniciatyva buvo organizuota ekskursija Kunigaikščių Radvilų keliais“, prie kurios prisijungė svečiai iš Alytaus, Marijampolės ir Raseinių. Kelionės maršrutas Jonava–Dubingiai–Deltuva–Kėdainiai. Ekskursiją vedė istorikas, prof. dr. Deimantas Karvelis, kuris visos kelionės metu pasakojo apie XVI a. Reformacijos asmenybes ir garsią LDK didikų giminę – Radvilas.  

Kelionė prasidėjo prie Abraomo Kulviečio (1510–1545) paminklo, kuris stovi Jonavos miesto Santarvės aikštėje. Prieš 500 metų Jonavos krašte, Kulvos dvare, gimė ši nepaprasta asmenybė, raštijos ir reformacijos Lietuvoje pradininkas.

A. Kulvietis mokėsi graikų, hebrajų, lotynų kalbų, gilinosi į senovės kultūrą. Žinių troškimas jį nuvedė į Krokuvą, vėliau į Nyderlandų Liuveno universitetą, seniausią Šiaurės Europoje, kuriame plito didžiojo humanisto Erazmo Rotardamiečio, Reformacijos sąjūdžio pradininko, idėjos. A. Kulvietis mokėsi ir Leipcigo bei Vitenbergo universitete. 1540 m. lapkritį baigė Sienos universitetą Italijoje, apsigindamas pasaulietinės ir bažnytinės teisės doktoratą. Šiuose universitetuose tuo metu sklido protestantizmo idėjos. Su tomis idėjomis jaunasis mokslininkas ir išskubėjo į Lietuvą. Vilniuje jis prisistatė karalienei Bonai Sforcai, kuri atkreipė dėmesį į jauną pamokslininką, baigusį mokslus jos gimtojoje Italijoje. Puikai išsilavinusi karalienė taip pat buvo linkusi į protestantizmą. Bona padėjo A. Kulviečiui įsteigti Vilniuje pirmąją aukštesniąją mokyklą–kolegiją, skirtą bajorų vaikams mokyti. Pagal Sorbonos kolegijos pavyzdį sukurtoje mokykloje daugiau kaip 60 vaikų mokėsi graikų, hebrajų, lotynų kalbų ir Šventojo Rašto. Žinoma, čia buvo skleidžiamos reformatorių idėjos, o mokyklos vadovas nevengė kritikuoti katalikų kunigų. Kol karalienė buvo arti, A. Kulvietis galėjo jaustis gana saugus. Bet vos tik ji 1542 m. iškeliavo iš Vilniaus į Krokuvą, mūsų kraštietis buvo Vilniaus vyskupo įskųstas karaliui Žygimantui Senajam ir gautas karališkas dekretas, kuriame nurodyta bajorą A. Kulvietį atvesdinti į Bažnyčios teismą. Dekrete parašyta, kad lietuvis Abraomas iš Kulvos atsimeta nuo šventosios Romos katalikų bažnyčios, tiek žodžiais, tiek darbais išpažįsta svetimą mokslą ir kitus į paklydimą traukia. Todėl A. Kulvietis išvyko į Karaliaučių, kur tapo kunigaikščio Albrechto patarėju ir pradėjo dirbti naujoje mokykloje, kuri turėjo rengti evangelikų kunigus. Mokiniai, tarp kurių buvo ir lietuvių, gilinosi į humanitarinius mokslus, kalbėjo lotyniškai, dalyvaudavo disputuose.

Vaclovas Biržiška, parašęs A. Kulviečio biografiją, atkreipė dėmesį, kad jis buvo didelio pamaldumo, darbštumo ir padorumo pavyzdys. Kaip mokslininkas, jis buvo laikomas daugelio sričių specialistu, nepaliaujantis gilinti savo žinių. 1544 m. A. Kulvietis tapo pirmuoju Karaliaučiaus universiteto vicerektoriumi. Šiandien sakytume – rektoriumi. Tai buvo universitetas, skirtas ne tik Prūsijai, bet ir platesniam kraštui.

Svarbiausiu A. Kulviečio kūriniu laikomas 1543 m. laiško forma parašytas „Tikėjimo išpažinimas“ (Confessio fidei), adresuotas Bonai Sforcai, kuriame jis išdėsto savo teologines pažiūras. Šiame kūrinyje autorius kritikavo Katalikų bažnyčią, neišsilavinusius, godžius dvasininkus. Jis buvo įsitikinęs, kad teisę aiškinti Šventąjį Raštą turi kiekvienas mokslo ragavęs žmogus. Laiške jis dėstė savo tikėjimo tiesas, pasisakė prieš celibatą. A. Kulviečio gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja prof. Dainora Pociūtė monografijoje „Maištininkų katedros“ teigia, kad šis tekstas pradėjo „nepriklausomo žmogaus ir kritinės Lietuvos minties istoriją“. A. Kulvietis jautėsi teisus ir prieš Dievą, ir prieš savo sąžinę: „O jeigu ką prieš sąžinę pasakyčiau, tekrinta ant manęs Dievo rūstybė.“ Abraomas Kulvietis yra vadinamas pirmoji Lietuvos sąžinė.

A. Kulvietis buvo pasirengęs įvairiapusėms švietimo ir dvasinio gyvenimo reformoms, kuriomis degė ir Radvilų giminė. Apie tai ir sužinojome, keliaudami ir klausydami tikrų faktų bei istorijų iš prof. Deimanto Karvelio lūpų.

Atvykę į Upninkus, sustojome ties pirma Jonavos krašte pastatyta bažnyčia. Radvilos buvo LDK didikų giminė, iškilusi XV a. ir išlikusi viena įtakingiausių iki LDK gyvavimo pabaigos XVIII a. pabaigoje. Radvilos buvo viena turtingiausių Europos giminių, jie valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2032 dvarus, 10053 kaimus. Upninkai taip pat buvo vienas iš miestelių, kuris priklausė Radvilų giminei ir pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1442 m. pirmo žinomo jos valdytojo Kristino Astiko testamente sūnui Radvilai Astikui.

Molėtų rajone aplankėme esantį Dubingių miestelį, kuris įsikūręs 20 km į pietus nuo Molėtų, ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero, dar vadinamas Dubingių vardu, šiauriniame krašte. Prie miestelio stūkso Dubingių piliakalnis su XVI a. piliaviete (archeologijos paminklas). XVI a. pradžioje Dubingius perėmė Radvilų giminė, miestelis tapo vienu iš reformacijos centrų Lietuvoje. Ant šio Dubingių piliakalnio stovėjo Radvilų pilis, šalia buvo suręsta medinė evangelikų reformatų bažnyčia. Apie 1620 m. Jonušas Radvila I pastatė naują mūrinę, renesanso stiliaus bažnyčią, kur, manoma, buvo palaidoti žymiausi Radvilų giminės žmonės, tarp jų Mikalojus Radvila Rudasis (1515–1565 m.), kuris buvo vienas iš žymiausių Radvilų giminėje, ne tik užėmęs svarbiausius valstybės postus – buvęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kancleris ir Vilniaus vaivada bei Livonijos vietininkas. 1682 m. Dubingiuose įvyko Lietuvos evangelikų reformatų sinodas. XVII a. – XVIII a. evangelikų reformatų bendruomenė miestelyje sunyko ir Dubingiai palaipsniui perėjo į katalikybę. 1735 m. evangelikų reformatų bažnyčia sudegė.

Palikę Dubingių miestelį, autobusu pajudėjome link Kėdainių, aplankydami ir Deltuvos miestelį, kuris yra 6 km į vakarus nuo Ukmergės. Sustojome prie XVI a. pastatytos, deja, šiandien tik griuvėsiais virtusios Deltuvos Evangelikų Reformatų bažnyčios. Deltuvos bažnyčia įsteigta prieš 1570 m. ir yra viena pirmųjų reformatų bažnyčių Lietuvoje. 1615 m. Deltuvos reformatų bažnyčios istorijoje pagrindiniu jos fundatoriumi laikomas Breslaujos maršalka Jurgis Samsonas Podbereskis.

Su didžiausiu susidomėjimu ekskursijos dalyviai klausėsi gido Deimanto Karvelio pasakojimo apie Radvilų giminę Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, kuri yra išlikusi nuo XVII amžiaus. Bažnyčia pastatyta renesanso stiliumi, ją 1652 m. pastatė Kristupas Radvila ir jo sūnus Jonušas Radvila. Joje išlikusi renesansinė ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota sudėtingais drožiniais, šoninėse nišose – ąžuolų paneliai. Bažnyčios rūsyje yra kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejus. Kriptoje – didieji etmonai Kristupas Radvila Perkūnas ir Jonušas Radvila bei jų šeimos nariai. Tai vienintelė sutvarkyta aukščiausio rango didikų kapavietė Lietuvoje. Dėl unikalios akustikos bažnyčioje vyksta koncertai ir kiti renginiai. Šioje bažnyčioje meldžiasi ir Kėdainiuose gyvenantys evangelikai reformatai.

2001 m. pradžioje restauruoti likusių kunigaikščių Radvilų šeimos narių – Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Elžbietos (1622–1626) ir Stepono (1624–1624) – sarkofagai.  

Valdant Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui (16121655) – miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. XVII a. pirmoje pusėje Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų. Mieste veikė siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos. 1627 m. rugpjūčio 24 d. Kristupas Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikė naująjį herbą, kuriame panaudotos dviejų miestą valdžiusių giminių – Radvilų ir Kiškų – heraldinės figūros: auksiniame lauke juodas Radvilų erelio sparnas su koja, naguose laikančia plieninę Kiškų pasagą su trimis auksiniais kryžiais žydrame lauke.

Kunigaikščiai Radvilos rūpinosi socialinėmis miestiečių reikmėmis, todėl 1629 m. vargingiems gyventojams buvo pastatytos 3 špitolės, našlaičių namai ir ligoninė. Mieste įkurta viena iš pirmųjų vaistinių Lietuvoje. Skirtingų religinių konfesijų miestiečius saugojo 1627 m. pasirašytas taikaus sambūvio susitarimas. Jį pasirašę Kristupas Radvila ir Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pripažino evangelikų reformatų ir katalikų tikybų lygiateisiškumą.

Kėdainių klestėjimą nutraukė 1564–1660 m. karas su Rusija ir Švedija. Rusijos kariuomenei okupavus beveik visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, 1655 m. rugpjūtį mieste prasidėjo derybos su Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo atstovais dėl LDK pasidavimo Švedijai. Derybos baigėsi 1655 m. spalio 20 d. pasirašytu aktu, kuriuo LDK nutraukė uniją su Lenkija ir sudarė naują uniją su Švedija. Iš lietuvių pusės uniją pasirašė Jonušas Radvila. Nuo 1659 m. Kėdainius pradėjo valdyti Jonušo Radvilos pusbrolis ir žentas, Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila (16201669 m.). Jis bandė atgaivinti karo nusiaubtą miestą: suteikė naujų prekybos bei laivininkystės lengvatų, patvirtino naujus miesto valdymo ir tvarkymo nuostatus. Tik nuo XVIII a. vidurio Kėdainiai pradėjo atsigauti: gausėjo gyventojų, daugėjo pirklių ir amatininkų.

Prof. Deimanto Karvelio dėka aplankėme ir Šviesiąją gimnaziją, kurios istorija siekia XVI a. Kėdainių gimnazijos įkūrimas siejamas su reformacijos plitimu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1606 metais Kėdainiai atiteko Biržų kunigaikščiams Radviloms, kurie rūpinosi miesto kultūra, švietimu ir ekonomika.  1625 metais kunigaikštis Kristupas Radvila savo lėšomis įkūrė mokyklą, vadovaudamasis Vilniaus provincinio sinodo nutarimu. Kunigaikštis skyrė pinigų mokyklai išlaikyti, mokinių maistui bei knygoms. 1629 metais evangelikų reformatų vyresnybė išleido įstatus, kurie griežtai reglamentavo mokyklos darbą: buvo nurodyta, kaip turi elgtis mokytojai ir mokiniai, parengta mokymo programa. Įstatuose buvo nustatytos 4 dalys (klasės): I klasė (aukščiausioji) – prima, II klasė – sekunda, III klasė – tertia, IV klasė (žemiausioji) – guatra. Taikyti šie mokymo metodai: diktavimas (nebuvo vadovėlių), mokymasis atmintinai, praktinių įgūdžių formavimas (mokiniai buvo verčiami kalbėti lotyniškai net per pertraukas). Pirmasis mokyklos rektorius buvo vokietis iš Gdansko – Fridrichas Štarkius Gdanskietis, jo pavaduotojas – Mikalojus Matusevičius, vėliau – Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis Telega. Dėstė teologijos, filosofijos, matematikos mokslų daktarai: Jonas Šidlovijus, Adomas Rasijus, Aleksandras Torkvatas, Adomas Freitagas, kuris buvo žymus gynybinių įtvirtinimų inžinierius.

Įdomi gimnazijos pastato istorija. Iš pradžių mokykla įsikūrė mūriniuose Šaflerio namuose, prie Didžiosios rinkos aikštės, triukšmingoje ir nepatogioje vietoje. 1631 m. K. Radvilos rūpesčiu Didžiosios pilies ir Josvainių gatvių kampe pradėtas rekonstruoti namas, nupirktas iš miestiečio, buvusio burmistro Petro Zigmuntavičiaus Skomino. Šis pastatas tapo svarbiu architektūriniu XVII a. paminklu. Tai bene vienintelis aukštesniųjų mokyklų pastatas, išsaugojęs autentiškumą.

1647 metais kunigaikščio Jonušo Radvilos rūpesčiu Kėdainių mokykla reformuota į gimnaziją, kuri Vakarų Europos pavyzdžiu imta vadinti Šviesiąja gimnazija (Gimnasium Illustre). 1649 metais mokykla gavo Šviesiosios gimnazijos vardą. Gimnazijai inteligentai, kunigai dovanojo knygas, todėl prie jos buvo nemaža biblioteka. Šviesiosios gimnazijos mokiniai daugiausia buvo bajorų vaikai, todėl po gimnazijos baigimo didesnė jų dalis tapdavo kunigais.

Pirmieji gimnazijos metai buvo jos klestėjimo pradžia. Tai lotyniško tipo humanitarinė gimnazija. Joje mokoma aštuonių kalbų, tarp jų lotynų, graikų, rusų, lenkų, prancūzų, hebrajų. Dėstoma lotyniškai, lenkiškai, tačiau paaiškinimams vartota lietuvių kalba.

1651 metais Vilniuje reformatai gimnazijai parengė naujus įstatus, tačiau gimnazija jais vadovavosi tik ketverius metus, nes 1655 m. kilus karui su Švedija, gimnazija buvo uždaryta, mokiniai ir mokytojai išsiskirstė. Naujai atidaryta ji buvo tik po šešerių metų, t. y. 1661 metais, gimnazija suskirstyta į tris skyrius. Jos direktoriumi paskirtas kunigas Samuelis Ciras (Cirusas). 1685 metų Kėdainių gimnazijos pamokų tvarkaraštis ir nuostatai buvo antrieji šios mokyklos nuostatai XVII amžiuje. Gabiems mokiniams buvo sudarytos sąlygos baigus gimnaziją studijuoti Vokietijos aukštosiose mokyklose. Neturtingus, bet gabius mokinius rėmė miesto turtingieji.

XVIII amžiuje prasideda karų laikotarpis ir gimnazija uždaroma net dvylikai metų. Po karų, 1769 metais, gimnazija vėl atidaroma ir vėl pradedama mokyti mokinius. Mokykla ne vieną kartą buvo uždaroma ir vėl atidaroma, nes kiekvienas istorinis laikmetis nešė savo perversmus.

                             ***

Tikintieji ir svečiai iš ekskursijos „Kunigaikščių Radvilų – reformatorių keliais“ grįžo puikios nuotaikos. Kelionė buvo nenuspėjamai įdomi, informatyvi, ji atvėrė prieš 500 metų liepsnojusio Reformacijos laužo prasmę. Atskleidė taip stipriai uždulkėjusias tiesas, dėl kurių mūsų protėviai aukojo savo gyvybes. Nuoširdžiai dėkojame prof. Deimantui Karveliui už šią puikią kelionę.

 

Bendrinti: