Seminaro tema pasirinkta pagal apaštalo Pauliaus raginimą Laiške romiečiams: Būkite liepsnojančios dvasios (Rom 12, 11). Renginio dienotvarkė buvo kaip reikiant įtempta: du pamokslai ir valandos trukmės aptarimas bei diskusijos grupelėse iki pietų ir du pamokslai bei diskusijų valanda po pietų.
Pamokslautas žodis
Seminaro temą pradėjo gvildenti Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis" pastorė Anželika Krikštaponienė. Savo pamoksle ji nagrinėjo du klausimus: „Kas yra liepsnojanti dvasia mumyse?" ir „Kas gali ją slopinti?" Liepsnojanti dvasia krikščionio širdyje, anot pastorės, yra stiprus vidinis Dievo išgyvenimas, dažniausiai patiriamas atsivertimo metu. Tai ta išgelbėjimo ugnis, kurios atėjo žemėje uždegti Jėzus ir taip nori, kad ji liepsnotų (Lk 12, 49). Pastorė perskaitė ir pakomentavo žinomo XVII a. prancūzų filosofo, matematiko ir fiziko Blezo Paskalio žodžius apie Dievo, kaip ugnies, išgyvenimą per jo atsivertimą. Motina Teresė - kitas ryškus, visą gyvenimą dėl Dievo liepsnojęs meilės fakelas. Ji yra pasakiusi: „Jėzus yra man vienas ir viskas. Viskas yra Jame, myliu Jį visa esybe". Visiško atsidavimo meilė Jėzui - tai ta liepsnojanti ugnis, teikianti jėgų tarnauti Dievui ir žmonėms.
Deja, bet ši ugnis gali ir prislopti ar net visai užgesti. Kas ją slopina? Anot pastorės Anželikos, tai gali būti klaidingai suvokiamas dvasingumas, puikybė. Pastorė priminė, kaip Jėzus įvertino Laodikėjos bažnyčią: ji manėsi esanti pralobusi, turtinga ir nieko nebestokojanti, tačiau, Jėzaus žvilgsiu, buvo drungna, skurdi, apgailėtina, beturtė, akla ir nuoga (Apr 3, 16-17). Taip ir mes galim apsigauti būdami išdidūs ir nuslopinti tikrąją dvasios liepsną. Tačiau ir drungnam išeitis yra - atgailauti, pripažinti savo neišmanymą, būti tuščiam prieš Dievą, nes, motinos Teresės žodžiais tariant, „net ir Visagalis Dievas negali pripildyti to, kas yra pilna".
Pastorė Anželika baigė savo pamokslą dviem apibendrinančiomis tezėmis:
- Jėzus - karščiausia mūsų liepsna ir aukščiausia gyvenimo gaida.
- Neapsigaukime savo nedvasingumu, ateikime pas Dievą tušti ir Jis mus pripildys.
Kauno bažnyčios „Tikėjimo žodis" pastoriaus Gabrieliaus Lukošiaus pamokslas vadinosi „Einant tikėjimo keliu". Pastorius Gabrielius dalinosi savo dvasinių klaidžiojimų patirtimi iki įtikėjimo ir keliais svarbiais išgyvenimais jau sekant Kristumi. Net ir beviltiškiausiais periodais, kurių pasitaiko tikėjimo kelyje, būna tarsi lūžio taškai, kuomet ir paprasta malda, išgirsta Dievo, praplėšia širdies akis užgulusią tamsos skraistę ir vėl imi ragauti tikro gyvenimo skonį. Krikščionis savyje susiduria su dviem realybėm: sena, kritusios prigimties, ir nauja - atgimdyta iš aukšto ir per Dievo žodį keičiama į Kristaus panašumą. Kaip svarbu tapatintis su šia nauja tikrove, matyti save tokį, kokį mato Dievas, - liepsnojančios dvasios, apšviestą, turintį išminties ir apreiškimo dvasios.
Pastorius Gabrielius taip pat kalbėjo apie neišmatuojamą Kristaus aukos dydį ir reikšmę mūsų tikėjimo kelyje. Tai absoliučiai didžiausia vertybė, neįmanoma Dievui paklusti ir Jam patikti labiau, kaip nuoširdžiai žavėtis tuo, kas Jam brangiausia, - Jėzaus auka. Tik dėl jos mes tampam tinkami Dievui, tai mūsų tikėjimo pamatas, stiprybės šaltinis, širdies akių šviesa.
Po pietų seminaro pamokslų seriją pratęsė Vilniaus bažnyčios pastorius Darius Širvys. Jo pamokslo tezė - „Kad įsižiebtų dvasios ugnis, reikia dangiškos svajonės". Pastorius Darius kalbėdamas nesibodėjo net perskaityti Tomo Venclovos eilėraštį „Mano tėviškė - mėlyno Nemuno vingis", kad visi galėtų pajusti poetinio žodžio grožį - sujaudinantį, įkvepiantį, pakylėjantį sielą. Mus turėtų įkvėpti dangiška svajonė, nes mes žvelgiam į tikėjimo dangų ir pildom svajonių svajonę - Evangeliją.
Pabrėždamas svajonės jėgą, pastorius Darius priminė Martiną Liuterį Kingą, juodaodį amerikiečių baptistų pastorių, aktyvų kovotoją už žmogaus teises, kuris turėjo svajonę ir siekė, kad juodaodžiai Amerikoje būtų lygiateisiai su baltaodžiais. Jo svajonė vieną dieną tapo tikrove.
Taigi svajonės pildosi, juolab, kai mes svajojam ir trokštam to, ko trokšta ir Dievas, - kad Lietuvos bažnyčiose būtų garbinamas Jo vardas, skelbiama išgelbėjimo žinia, - kad mes, kaip tos kregždutės iš dainos, sklandydamos po tikėjimo dangų, atkirptume gabalėlį dangaus ir atneštumėme žmonėms.
Paskutinį seminaro pamokslą pasakė bendrijos vyresnysis pastorius Giedrius Saulytis. Jis atskleidė, koks yra liepsnojančios dvasios krikščionis, nes, anot pastoriaus, šitą įvaizdį („Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį "(Ps 104, 4)) galima išsiaiškinti ir neteisingai. Pastoriaus Giedriaus atsakymas buvo toks: „Liepsnojančios dvasios krikščionis yra tas, kuris skiria savo laiką, sugebėjimus ir jėgas šaltiniui, kuris tą dvasią pažadina". Tas šaltinis, be abejo, turėtų būti Kristus. Būti liepsnojančios dvasios - tai nuoširdžiai, be rezervų atsiduoti Kristui ir Evangelijos labui.
Pastorius taip pat išskyrė keletą tokio krikščionio bruožų: uolumas, neapsileidimas tarnystėje (uolumu nebūkite tingūs (Rom 12, 11)) ir rūpestingumas (plg. Apd 18, 25 Apolo charakteristika) Dievo darbui, Jo namams. Pastarasis bruožas itin svarbus, nes jei mums rūpi bažnyčia, rūpi Kristus ir Jo darbas, mes išsaugosim tą ugnį, o kai bažnyčia dega dėl Kristaus, ji tampa kultūrą reformuojančia jėga.
Pastorius Giedrius dar pabrėžė, kad išsaugoti liepsnojančią dvasią padeda kantrybė išmėginimuose, neapleista malda, įsitraukimas į bažnyčios gyvenimą.
Diskusijos grupelėse
Po rytinių ir popietinių pamokslų vyko valandos trukmės diskusijos ir aptarimai grupelėse, į kurias buvo suskirstyti visi seminaro dalyviai. Šis laikas buvo labai naudingas, nes grupelėse buvo kalbama ir diskutuojama tokiais klausimais, kurie buvo liečiami per pamokslus. Štai keletas klausimų, kurie buvo aptarinėjami po pamokslų.
- Keletą minučių pamąstykite apie savo „pirminį užsidegimą" (susitikimą su Dievu). Koks jis buvo, kas keitėsi jūsų gyvenime? Pasižymėkite kelis svarbiausius momentus. Po to pabandykite kartu apibūdinti susitikimo su Dievu ypatumus, kaip tai paveikia žmogaus gyvenimą, tarnystę?
- Pasižymėkite keletą dalykų, kurie, jūsų manymu, slopina dvasią jūsų gyvenime. Aptarkite tai su draugu arba grupelėje. Pasimelskite.
- Kokiu būdu Dievas veikia mumyse ir per mus? Ką mes turime daryti, kad Jis veiktų?
- Kas trukdo atsiverti, tikėti ir pasitikėti Dievu? Kokios mintys, jausmai, prisiminimai?
- Kaip atpažinti, ar svajonė iš Dievo, ar iš žmogaus? Savo atsakymus pagrįskite.
- Kokį vaidmenį siekiant svajonės (tikslo) vaidina kiti žmonės, bažnyčia? Pateikite pavyzdžių.
- Ar jūsų bendruomenė, tarnavimas ar jūs pats turite svajonę? Trumpai papasakokite apie ją ir pasimelskite.
Liudydami, diskutuodami, aptarinėdami šiuos klausimus broliai ir sesės iš skirtingų miestų bažnyčių turėjo puikią progą pasiguosti bendru tikėjimu, praturtinti, pastiprinti vienas kitą savo autentiška tikėjimo kelio patirtimi ir, manau, išgyventi šių didingų apaštalo Pauliaus žodžių išsipildymą: Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose (Ef 4, 5-6).
_64x64_9de.jpg)
