Liepos 8 d., trečiadienį, Kauno bažnyčios „Tikėjimo žodis" salė buvo pilnutėlė - čia rinkosi žmonės, norintys iš pirmų lūpų išgirsti apie nelengvą gyvenimą Afrikoje, susipažinti su lietuvių kilmės misionieriumi, kunigu Hermanu Šulcu.Pasisvečiuoti į Lietuvą atvykęs kunigas šįkart atsivežė ir 7 afrikiečius: kunigo įkurtos Jaunimo sodybos Ruandoje vadovę, 3 sodyboje dirbančius jaunuolius ir 3 merginas, paprastas ūkininkes, gyvenančias kaime prie sodybos.Skaitytojams priminsime, kad kunigas Hermanas Šulcas centrinėje Afrikoje esančioje Ruandoje tarnauja jau per 30 metų. Ten yra įkūręs gimnaziją, kur mokosi apie 400 vaikų, bei Jaunimo sodybą, kur gyvena 150 našlaičių ir vaikų iš itin vargingų šeimų. Kunigas rūpinasi ir aplinkiniuose kaimuose gyvenančiais žmonėmis: parūpina medikamentų, kuria darbo vietas, - žodžiu, padeda jiems gyventi ir išgyventi, taip ne tik žodžiais, bet ir darbais siekia parodyti žmonėms Dievo meilę ir Jo gerumą.
Viešėdamas Kauno bažnyčioje, kunigas Hermanas prisiminė nelengvą ir savo paties vaikystę: karo metais, šeimai traukiantis į Vakarus, kunigo, tuomet dar vaiko, akyse žuvo tėtis; mamai su dviem mažamečiais vaikais teko ragauti pabėgėlių duonos: kęsti ne tik badą, bet ir žmonių panieką. Kartą, prisiminė kunigas, kai išopėjusia burna jį mama nuvedė pas gydytoją, šis tuoj pat paskambino parapijos klebonui ir pasakė, jog gėda, kad šalia gyvenantys pabėgėlių vaikai badauja. Nuo tos dienos būsimasis kunigas eidavo valgyti į vis kitą vokiečių šeimą, kur ne visada jausdavosi šiltai priimamas, o kartą net yra pabėgęs - grįžo namo nevalgęs, nes sunku buvo pakęsti pažeminimą. Pats tai išgyvenęs ir puikiai prisimenantis, kunigas siekia, kad to netektų patirti kitiems skurdžiai gyvenantiems žmonėms.
Nors Afrikos žemės yra turtingos įvairių mineralų ir kitų naudingų iškasenų, paprasti žmonės čia gyvena itin vargingai: Ruandoje 8-10 asmenų šeimos metinės pajamos yra apie 500 Lt. 80 procentų gyventojų yra paprasti žemdirbiai, turintys po nedidelį žemės lopinėlį, iš kurio derliaus ir turi išgyventi. Žmonės anksčiau gyvenę geresnėse žemėse, arčiau vandens, dažnai kariškių iškeliami į prastesnes žemes, tarp krūmynų, žinoma, toliau nuo vandens, o kartais jiems tiesiog liepiama išsikraustyti... į niekur. Tai išgyventi išties nėra lengva. Kunigas papasakojo atvejį, kaip viena, išsikraustyti turėjusi šeima visą savo turtą susikrovė ant dviračio: 2-3 nendriniai kilimėliai, pora kauptukų, 1 puodas, keli skudurėliai - tai ir visas šeimos turtas; o mamą vaikai aptiko raudančią ir besimeldžiančią už tuos, kurie išveja juos iš jų žemės...
Kunigas Hermanas Šulcas papasakojo ir apie prieš 15 metų Ruandoje vykusį genocidą, kai per 100 dienų buvo žiauriai išžudyta beveik 1 mln. žmonių. Visi su kunigu į Lietuvą atvykę afrikiečiai išgyveno genocidą, matė, kaip buvo nužudyti jų draugai, kaimynai ar net labai artimi giminaičiai. Kunigui Jaunimo sodyboje Afrikoje darbuotis padedanti moteris, kurios vardas ruandiečių kalba reikštų „nešanti laimę", todėl kunigas ją vadina tiesiog Laimute, matė, kaip buvo nukankinta jos mama ir sesuo. Kankinio mirtis laukė ir pačio kunigo, bet jam to pavyko išvengti, nes, kaip kunigas sako, atsitiktinumo arba Dievo rankos dėka, tuo metu su keliais vaikais jis buvo išvykęs į Nacionalinį parką, savaitę slėpėsi netoli jo esančiame viešbutyje, o po to Jungtinių tautų tanku buvo išgabentas iš šalies. Vakarų žiniasklaida rašė apie tai, kaip apie dviejų genčių karą, deja, kunigas sako, kad tai - toli nuo tiesos. Tačiau trumpai apžvelgdamas šalies vidaus bei tarptautinę politiką, kunigas prašė to neviešinti...
Šio susirinkimo metu ne tik susipažinome su misionieriumi Hermanu Šulcu, bet turėjome progą bent akies krašteliu pažvelgti ir į afrikietišką kultūrą: su kunigu atvykę afrikiečiai sugiedojo keletą giesmių, pašoko keletą tradicinių šokių. Kunigas Hermanas pakomentuodavo šokius, išversdavo giesmių žodžius. Nepaprastai smagu buvo girdėti mūsų ausims neįprastus garsus, bet širdimi apčiuopti tą patį, gyvą tikėjimą Viešpačiu - viena giesmė kalbėjo apie Dievo pašaukimą: Dievas mus visus pašaukė ne atsitiktinai, - Jis turi savo planą kiekvienam iš mūsų...
Dėkodamas svečiams Kauno bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius sakė, jog kunigo Hermano Šulco liudijimas ir pasakojimas apie kitokį gyvenimą iš tiesų padeda daug ką pamatyti kitaip, naujai pažvelgti ir įvertinti savo gyvenimą: „Dėkokime Viešpačiui už tą gerovę, kurią turime, bet nepamirškime, kad yra daug žmonių, kuriems reikalinga mūsų pagalba, mūsų maldos... Šioje žemėje daug skausmo, ir neišeina užsidaryt tvirtovėj, kad to nematytume. Ačiū Dievui, kad Jis randa būdų mums tai parodyti".
Kunigo Hermano Šulco vardu noriu padėkoti ir visiems aukojusiems - mūsų aukos ir maldos iš tiesų liudija mūsų meilę Viešpačiui ir Jo žmonėms, gyvenantiems kitame pasaulio krašte.
Nuotraukos Miglės Kavaliukaitės
_64x64_9de.jpg)
