Atrodė, jog paauglių stovykla bus nuostabi kaip visuomet. Visi jai ruošėmės ir labai stengėmės, kad viskas būtų padaryta kaip pridera. Tik jokios mūsų pastangos nepadėjo nuspėti orų. Štai čia ir prasidėjo mūsų tikėjimo nuotykis - juk stovyklos pradžioje buvo numatytas žygis su dviem nakvynėmis. O kaip leistis į žygį, jei lis lietus? Penktadienį mes, vadovai, susirinkę pasimeldėme už gerą orą, tačiau šeštadienio ryte oras tarytum tyčiojosi iš mūsų ir vertė nerimauti. Ryte vėl meldėmės, tik šįkart prašėme, ne kad nurimtų lietus, bet tobulos Dievo valios. Ir štai galime paliudyti nuostabų Dievo darbą - lietus liovėsi, likus vos kelioms valandoms iki registracijos pradžios. O dar svarbiau, kad lietus nekliudė mūsų programai visos stovyklos metu. Tad šia žinute noriu padėkoti Dievui už Jo ištikimybę ir nuostabią malonę, kurią Jis nuolatos rodo savo vaikams.
Pirmoji stovyklos diena buvo tik preliudija į nuostabius Viešpaties darbus, kuriuos per Šventąją Dvasią Jis atliko mūsų širdyse. Tiesa sakant, net nežinau, kas kam labiau pasitarnavome - ar mes vaikams, ar vaikai mums. Norėdami pasitarnauti, visi privalome būti atviri Dievui. Maldos, šlovinimas ir koncentruotas žodis tapo tikra atgaiva, o Dievo palaiminimai tarytum iš gausybės rago liejosi į visas širdis.
Svarbiausia žinia, kurią girdėjome visos stovyklos metu, - išgelbėjimo žinia. Ji lietė mūsų sielas. Šventajame Rašte išsakyta mintis: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16) skambėjo kone kiekviename tarnavime. Ir tai pati svarbiausia žinia kiekvienam žmogui. Viliuosi, kad paaugliai ją suprato ir priėmė su džiaugsmu. Tai liudijo paskutinis šlovinimo ir maldos vakaras, kurio metu Dievas lietėsi prie kiekvieno, atvėrusio Jam savo širdį. Belieka tikėtis, kad Tas, kuris [mumyse] pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6).
_64x64_9de.jpg)
