Pirmuosius naujakurius vėlyvą penktadienio rytą, atvykusius į Prapuntų ežero salą, kur kadaise stovėjo Prapuntų dvaras, pasitiko Prapuntų tuopa, o šiek tiek toliau masinė 1863 m. sukilėlių, kovojusių prieš carinę valdžią, kapavietė. Senais laikais salą su krantu jungė tiltas. Kadangi iš dvaro į krantą, kur ir dabar stovi keletas senojo dvaro ūkinių pastatų, reikėjo eiti per šį tiltą (lotyniškai „per ponteru"), vietos gyventojai ir patį ežerą pavadino Perpuntu, o vėliau - Prapuntu. Saloje išdidžiai ir niūriai stūksojo vienintelė klestėjimo laikus menanti ir dabar senųjų dvaro ponų kapus sergstinti keturių vaismedžių draugija, nors ir apkerpėjusiomis, tačiau vis dar vaisiais pasipuošusiomis šakomis. Ir aš beveik panorau prakalbinti šiuos senus išminčius. Neabejoju, jog jie papasakotų ne vieną nepamirštamą istoriją...
Susipažinę su salos šeimininkais ir įkvėpę paslaptingo bei malonaus salos kvapo, puolėme ręsti palapines: pradėjome nuo mažesniųjų, kol sulaukėme atvežamos didžiosios. Tvirtų ir ryžtingų vyrų buvo kaip tik tiek, kiek reikėjo. Nors ryžtą išbandė lietus (kaip ir kiekvienais metais), tačiau palapinės iškilo ir stovėjo tvirtai.
Kol vieni statė palapines, kiti rūpinosi, jog visi iš paskos atvykstantys stovyklautojai salą pasiektų be didelių klaidžiojimų ir su plačiomis šypsenomis - svarbiausiuose posūkiuose jie įrengė šmaikščias nuorodas. Visą dieną saloje girdėjosi šurmulys, žaismingas chaosas, o retkarčiais ir susirūpinimas, tačiau vakare buvo gera susirinkti palapinėje bei šilta malda ir padėka pradėti palapinių šventę.
Kitas dvi dienas susirinkusieji džiaugėsi Dievo, gamtos ir vienas kito artumu. Iškedenti širdis ir atverti lūpas bendravimui padėjo bei šventės akcentus įtvirtino „Laisvos erdvės" seminaras - „Kaip aš susitinku?" Kelios valandos, praleistos diskutuojant, narstant opius klausimus, dalijantis išgyvenimais ir patirtimi, prabėgo nepastebimai, kaip vaikams žaidimai smėlio dėžėje. Toliau nuoširdžiai bendrauti skatino ir permainingas oras.
Kadangi saloje vis tik iškilo tam tikrų „ginčų", buvo surengtos varžytuvės. Santykius aiškinosi keturios „gentys": uodai, karvutės, arkliukai bei, kad ir kaip būtų keista, į tai įsivėlė ir išmintingosios pelėdos. Manau, dar net neprasidėjus varžytuvėms, turėjo būti aišku, jog kaip ir visos šventės metu saloje „viršų ims" uodai. Taip ir įvyko, nors ir ne be vargo ir atkaklios kovos. Tačiau visi dalyvavusieji šioje nuotaikingoje viktorinoje - varžytuvėse šauniai prisikvatojo, todėl pralaimėjusiųjų nebuvo.
Tuo metu keletas išmintingų vyriškių nusprendė nesikišti į tuščius „ginčus dėl garbės" ir susirentė pirtelę bei mėgavosi akmenų kaitra ir ežero vėsa. Romantikai džiaugėsi giedromis žvaigždėtomis naktimis, o jei kam pritrūkdavo žvaigždžių šviesos ar šilumos, tuos viliojo ilgai rusenusio laužo liepsnelių šokiai. Paskutiniąją naktį ypač didelis laužas savo šviesa ir šiluma daugelį sukvietė bendravimui ir žaidimams iki neilgam pasislėpusios saulės pirmų šypsnių...
Vis dėlto, visa tai - tik rasos žėručiai, pranašaujantys rytą bei sužadinantys širdies troškulį, kurį sekmadienio rytą numalšino Dievo artumas ir Jo žodis. Viso savaitgalio kontekstas padėjo aiškiau suprasti to ryto žinią: susitikimas su Dievu, su kitu ir su savimi įmanomas tik per Kristų. Be Kristaus mes prasilenkiame su Dievu, nesuprantame kitų ir savęs.
Senieji salos medžiai, prisimindami mus, dar ilgai turės apie ką svarstyti, ką aptarti. Jų skvarbios akys, be abejo, matė daugiau negu mano, o lapai vėjyje girdėjo aiškiau, ir jei jie prabiltų, papasakotų daugiau... Galbūt reikės pas juos dar sugrįžti, kai ruduo nuspalvins lapus, o saulė bus baigus išbučiuoti vaisius, pasivaišinti ir prisiminti...
_64x64_9de.jpg)
