Vaikų ir paauglių tarnautojų kursus prisiminus

 Nuostabu! Tokia pirma mintis, kuri ateina į galvą prisiminus kursus vaikų ir paauglių tarnautojams, kuriuos du savaitgalius, spalio 15-17 ir 22-24 dienomis organizavo bendrija „Tikėjimo žodis" su „Juropos" organizacija.
Teko girdėti daug teigiamų atsiliepimų apie anksčiau organizuotus panašius kursus. Taigi nekantraudami laukėme jų pradžios. 35 kursų dalyviai iš „Tikėjimo žodžio" ir Laisvųjų krikščionių bendruomenių per šiuos kursus ne tik teoriškai mokėsi programos ruošimo aspektų, dramos, pamokslavimo paaugliams ir vaikams ypatumų, bet ir praktiškai pritaikė žinias pagal temą „Mozė - tautos vedlys".

Visa programa buvo sudaryta taip, jog mes „nepamestumėme" temos. Kiekviena praktinė užduotis padėjo įsigilinti ir išreikšti dienos pagrindinę mintį, susijusią su bibline Išėjimo istorija. Pirmąjį vakarą susipažinome su Egiptu - šifravom egiptietiškais rašmenimis parašytus žodžius, ragavome egiptietiškus patiekalus, gaminome egiptietišką pasą - savo tapatybės kortelę. Bendra veikla suartino nepažįstamus žmones, palengvino bendravimą.

Ryte laukė Egipto iššūkiai. Faraonas neberodė ankstesnės malonės ir privertė visus mankštintis apšerkšnijusioje pievoje. Antrosios dienos praktinės užduotys buvo susijusios su pasiruošimu Paschos vakarienei. Kiekvienas dalyvis galėjo pasirinkti jam labiausiai tinkančią veiklą - vaidinimo ruošimą, žaidimus, valgio gaminimą, giesmes ar pamokslavimą. Visos grupės dirbo uoliai ir stengėsi atlikti savo užduotis kaip įmanoma geriau. Kiekviena grupė nustebino kūrybingais ir  įtaigiais pristatymais, kurie tarsi laiko mašina visus perkėlė į tą vakarą, kuomet izraelitai valgė Paschos avinėlį ir ruošėsi išėjimui iš Egipto.

Sekmadienį buvo didysis „išėjimas". Kaip tikri žydai vis murmėjome. Tačiau buvo smagu. Užbėgant įvykiams į priekį, norisi pasakyti, jog teko išmokti vienos labai svarbios tiesos: „Klausyk ir tiksliai vykdyk, kas tau yra nurodyta". Tikriausiai reikia paaiškinti. Įveikę kai kurias kliūtis kelyje į „pažadėtąją žemę", turėjome pasidaryti sau pusryčius: ant storo pagalio užvynioti jau paruoštos neraugintos duonos tešlos ir išsikepti ant laužo. Iškepta duona gražiai nusiima nuo pagalio. Mums aiškiai buvo nurodyta pasiimti kuo storesnį lazdyno kotą, - bet juk tai sunku, koks skirtumas, pasiimsiu plonesnį. Duona iškepė, bet jos buvo mažai. O kas paklausė nurodymų, tie valgė sočiau ir atrodė laimingesni. Čia pat, prie laužo klausėmės pamokslo ir turėjome galimybę atnaujinti savo apsisprendimą sekti Viešpačiu.

Po to kiekvienas galėjo tyloje ir ramybėje skaityti Raštą ir mąstyti apie Dievą.

Baigėsi pirmas savaitgalis. Emocijos liejosi per kraštus. Mūsų supratimas apie tarnystę vaikams ir paaugliams tapo gilesnis ir pašaukimas pradėjo atrodyti svarbesnis.

Kaip ir dera kiekviename mokyme, buvo užduoti namų darbai. Jie kėlė ir džiaugsmą, ir nerimą. Noras pritaikyti tai, ką išmokau nugalėjo. Nenusivyliau. Ruošdamas pamokslą tiek daug atradau Jo žodyje. Labai padėjo tai, ko išmokome kursų metu.

Taigi nuo antradienio jau pradėjome laukti penktadienio, kai bus galima susitikti su draugais. Argi nekeista - prieš savaitę tai buvo būrys nepažįstamų žmonių, po savaitės šis būrys - jau draugai, kurių ilgiesi.

Antrasis penktadienis visiškai skyrėsi nuo prieš tai buvusio: vietoje nedrąsaus rankos paspaudimo -  šiltas apkabinimas ir džiaugsmingas bendravimas. Vakarienės metu net nežinai, kur sėsti, nes nori būti šalia visų, o tai padaryti negali. Vakare kai kurie iš mūsų pristatė savo namų darbus. Buvo smagu matyti, kaip įvairiai galima perteikti tą pačią Rašto vietą.

Antrąjį savaitgalį taip pat netrūko praktinės veiklos gamtoje: mokėmės Mo(r)zės abėcėlę ir šifravome Dievo siųstą žinią Mozei, ėjome rinkti manos ir net ragavome lauke virtą „putpelių" sriubą.
Sekmadienio popietę mums buvo įteikti kursų baigimo pažymėjimai. Klausantis, kaip Rasa, kviesdama pasiimti kursų baigimo pažymėjimą, taria kiekvieno žmogaus vardą ir pavardę, nejučia pagalvojau: „Kaip būtų nuostabu vieną dieną išgirsti savo vardą tariamą Viešpaties lūpomis ir kviečiantį pasilikti Jo artume".

Kursai baigėsi. Norisi padėkoti Dievui, kiekvienam kursų dalyviui, taip pat organizatoriams - misionierėms Juditai ir Veronikai bei Rasai ir Tadui. Dabar laukia nuostabus laikas, kuomet tai, ką išmokome, turėsime atiduoti vaikams ir paaugliams, kuriems tarnaujame. Naujai įgytos žinios ir patirtis padės efektyviau sėti ir laistyti Dievo žodžio sėklas jaunose širdyse.