Bažnyčios pastorius ir EBI Vilniaus studijų centro dekanas Darius Širvys pradėjo seminarą šia Rašto eilute: Jūs buvote tarsi klaidžiojančios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą (1 Pt 2, 25), ir pridūrė, kad mūsų sielos sargas yra Jėzus Kristus, tačiau mums taip pat reikia stengtis, kad patirtume Jo globą ir Jo vedimą, reikia mokytis, kad atvestume kitus prie Kristaus. Lektorė Ina Kamaitytė, kuri sielovadą pradėjo studijuoti nuo 1997 metų, sakė, jog ši sritis jai atsiveria kaskart vis naujai. Seminaro pradžioje lektorė atkreipė dėmesį į tai, kad būtina suprasti, kas yra sielovada, ir kas ji nėra. Minėjo, kad yra nemažai nukentėjusiųjų dėl „sielovados“, kuri remiasi ne Šventuoju Raštu, bet ezoterika.
„Visi tikintieji pašaukti būti sielovadininkais, - kalbėjo lektorė, - nes visi mes esame „šventa kunigystė“ (plg. 1 Pt 2, 5). Sielovada - tai pastoracinė tarnystė, reikalaujanti ne tik tvirto teologinio pagrindo, bet ir psichologijos bei jos atskirų sričių, tokių kaip krizių, traumų, vaikų, skyrybų psichologijos pagrindų, taip pat ir krikščioniškos etikos studijų.
Koks yra geras sielovadininkas? Toks, kuriam rūpi kitas žmogus, kuris yra geresnis klausytojas nei vien geras kalbėtojas. Tai žmogus turintis atjautos ir empatijos dovaną, gebantis priimti kitą neteisdamas jo. Reikalinga ir patirtis - savo gyvenimo pamokų išmokimas, bet svarbiausia - sielovadininkas turi pasitikėti Dievu.
Lektorė, cituodama Šventojo Rašto eilutes apie gerąjį Ganytoją (Jn 10, 10-16), kalbėjo, kad ganytojas yra tas pats, kas sielovadininkas, tad visų pirma turime puoselėti artimus santykius su Dievu, nes sielovada - tai Dievo ir Šventosios Dvasios tarnystė. Sielovadininkas - Dievo bendradarbis, jautrus pakeleivis, kurio svarbiausia užduotis - kitam padėti užmegzti, palaikyti ir puoselėti artimus santykius su Dievu.
Antroje seminaro dalyje pranešėja, kalbėdama apie sielovadininko etiką, Šventojo Rašto kontekste pateikė fariziejiško mąstymo pavyzdžių, primindama, kad fariziejai turėjo gerą mokymą, tačiau tas mokymas neatsispindėjo jų veiksmuose. Žinoti, ką turi daryti, bet to nedaryti, o tik kalbėti, - veidmainystė. Krikščioniška etika nėra etika, jeigu ji nepasireiškia mūsų veiksmais. „Etikos žinios turėtų atsispindėti mūsų gyvenimo būde, mūsų mene būti,“ - teigė Ina Kamaitytė. Etikos pažeidimus lektorė prilygino emociniam smurtui, todėl būtina turėti stiprias vidines nuostatas, kurios skatintų teisingą elgesį: tarnauti kitam, neperžengti savo kompetencijos bei pašaukimo ribų, laikytis konfidencialaus santykio su pacientu ir pačiam būti atskaitingu - nevengti kito sielovadininko globos. Taip pat labai svarbu išsaugoti sveikus santykius su pacientu, neperžengiant fizinio atstumo ribų.
Po lektorės paskaitos, pastorius Darius Širvys, pristatydamas Evangelinį Biblijos institutą, tikino, kad bažnyčia ir evangelinio tikinčiųjų ugdymo institucija turi artimai bendradarbiauti, veikti kaip vienas kūnas. EBI instituto rektorius Valdas Vaitkevičius, taip pat dalyvavęs seminare, pastebėjo, kad bažnyčiose trūksta teologinio raštingumo, ir drąsino studijuoti. Vienas iš EBI uždavinių - ugdyti bendruomenės narius, suteikti pamatinių žinių tiems, kurie trokšta tarnauti. „Institutas ne sau, bet bažnyčiai ir misijai Lietuvoje,“ - pabrėžė rektorius.
Po EBI pristatymo seminaro dalyviai susiskirstė į grupeles ir gavo praktines užduotis išnagrinėti aprašytą situaciją. Tai padėjo geriau suvokti etikos ribas, kurių privalo laikytis sielovadininkas. Renginio pabaigoje dar buvo galima užduoti rūpimus klausimus seminaro pranešėjai.
Tegul Viešpats suteikia mums išminties, tampant tais pakeleiviais kiekvieno sutikto žmogaus gyvenime, kad Geroji naujiena pasiektų jų širdis išgelbėjimo, išgydymo ir atstatymo stebuklu.
Vilniaus bažnyčioje vyko sielovados seminaras
Birželio 7 dieną Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis“ LCC tarptautinio universiteto lektorė Ina Kamaitytė vedė sielovados seminarą. Tai pirmas seminaras Vilniaus bažnyčioje, kurį inicijavo Evangelinis Biblijos institutas (EBI).
_64x64_9de.jpg)
