Šis renginys visiems dalyviams liko įsimintinas sodriu turiningumu ir maloniu Šventosios Dvasios aplankymu. Tikimės, kad mūsų paruošta konferencijos programos apžvalga suteiks dvasinio peno ir joje nedalyvavusiems.
Atidarymas
Konferencija, į kurią be vilniečių suvažiavo broliai ir sesės iš Vievio, Panevėžio, Kupiškio, Rokiškio, Anykščių, Molėtų, Ukmergės, Utenos, Ignalinos, Zarasų ir Švenčionėlių „Tikėjimo žodžio" bažnyčių prasidėjo šeštadienio rytą Vilniaus bažnyčios didžiojoje salėje. Po kelių šlovinimo giesmių pastorius Giedrius Saulytis pasveikino visus susirinkusius su konferencijos atidarymu ir perskaitė ištrauką iš Šventojo Rašto:
„Štai ką Viešpats įsakė: „Kiekvienas teprisirenka [manos] tiek, kiek jis suvalgo; teparsineša po omerą kiekvienam žmogui, atsižvelgdamas į asmenų skaičių savo palapinėje". Izraelitai darė, kaip buvo įsakyta, ir prisirinko vieni daugiau, kiti mažiau. Ir kai jie seikėjo omeru, kas buvo prisirinkęs daug, neturėjo pertekliaus, o kas mažai, tam nestigo. Kiekvienas turėjo tiek, kiek galėjo suvalgyti"(Iš16,16-18).
Šį epizodą, kuriame atsiskleidžia du stebuklai, pastorius Giedrius pasitelkė nusakydamas konferencijos tikslą. Pirmas stebuklas - iškritusi iš dangaus mana, maistas izraelitams, kuri jau Senajame Testamente įgauna Dievo žodžio įvaizdį. Tie, kurie prisirinko jos per daug, neturėjo pertekliaus, o kurie per mažai - nestokojo. Tai antras stebuklas. Toks ir šios konferencijos tikslas: pasidalinti savo „mana" susirinkus broliams ir sesėms iš skirtingų miestų, didesnių ir mažesnių bendruomenių, kad pasijustume, jog esame viena bažnyčia, - kalbėjo pastorius. Ne tiek svarbu, ar mažiau, ar daugiau turime sukaupę tikėjimo ir tarnavimo patirties - svarbu ja pasidalinti ir ieškoti naujų idėjų, pastiprinti vienas kitą, nes visi pailstame savo tarnystėje. Todėl konferencijos programoje bus reikšmingi seminarai, skirti šlovintojams, ląstelių lyderiams, vaikų tarnautojams ir jaunimui.
Įžanginę renginio dalį pastorius Giedrius baigė malda, kad ši konferencija įkvėptų jėgų eiti toliau, kad mūsų vizija būtų aiškesnė, praturtėtų naujomis įžvalgomis, mintimis iš Dievo. Dėkojo Viešpačiui, jog Jis pagimdė mūsų bažnyčias Lietuvoje būti Jo misijos pasiuntiniais, ir meldė, kad pasišventimo aukurai Jam visų širdyse ir toliau degtų.
Po to konferencijos dalyviai išsiskirstė į seminarus. Iki pietų vyko seminarai šlovintojams ir vaikų tarnautojams, o po pietų, prieš kūrybinį bendruomenių prisistatymo vakarą, - ląstelių lyderiams ir jaunimui.
Seminaras šlovintojams
Į šlovintojų seminarą susirinko ne tik per pamaldas giedantieji ar grojantieji, bet ir nemažas būrys tarnautojų, besidarbuojančių kituose bažnyčios baruose.
Seminarą vedė Vilniaus bažnyčios muzikinio tarnavimo vadovai Edita Tamoševičienė ir Artūras Chalikovas. Edita perskaitė ištrauką iš Charleso Spurgeono knygos „12 pamokslų apie šlovinimą". Gražios ir įkvepiančios šio pamokslininko mintys, Vilniaus bažnyčios choro vadovės manymu, gali padėti atnaujinti šlovintojų motyvaciją ir pamokyti krikščionį sąmoningo garbinimo. Štai pamoksle „Šlovinimo menas" Ch. Spurgeonas klausia: „Kaip pasimokyti girti Dievą už jo gerumą? - Apmąstant Dievo darbus bei būnant dėmesingiems Jo gerumo pasireiškimams. Šlovinti Viešpatį mums padeda gera atmintis - tiek istorinė, patvirtinta dokumentų (Biblijos), tiek asmeninė: Dievo malonės pasireiškimo suvokimas savo - išlaisvinto nusidėjėlio, išgydyto ligonio ar kitaip Dievo apdovanoto žmogaus - gyvenime". „Jeigu norite sudaryti Dievo dovanų sąrašą, - teigia Ch. Spurgeonas, - pagalvokite štai apie ką: Jis davė jums vardą ir dalį savo tautoje, Jis suteikė jums savo sūnų prigimtį ir teises, Jis dovanojo jums visišką nuodėmių atleidimą, taip pat teisumo rūbus, kuriais jūs šiuo metu apsirengę, Kristaus grožį, kuriuo jūs išties spindite, Jis atvėrė jums kelią maldoje, Jis atidavė jums šį pasaulį ir pažadėjo būsimąjį, Jis davė jums viską, ką pats turi, Jis nepagailėjo savo Sūnaus".
Kita vertus, mes išmokstame branginti Dievo gerumą ir mokomės Jį šlovinti gyvenimo audrų metu. Antai psalmininkas 107 psalmėje įdeda dėkingumo giesmę ne į lūpas tų, kurie liko namuose, bet į tų, kurie klajojo dykumoje. „Dėkojo ne tie, kurie buvo laisvi, bet tie, kurie ištrūko iš nelaisvės, ne stiprieji, bet tie, kurie vos ne vos išvengė mirties, ne tie, kurie plaukiojo stikline jūra, bet tie, kurie iš paskutinių jėgų kovojo su rūsčiai siautėjančia stichija. Iš tiesų taip ir yra, nes mes neišvystume Dievo gerumo didybės, jeigu prieš tai nebūtume atsidūrę bedugnėje, iš kurios ir ištraukė Jo malonė". Ch. Spurgeono žodžiais Edita dar kartą paragino:
„Mylimieji, tyrinėkite Dievo žodį. Pripildykite savo atminties saugyklas metraščiais apie begalinį Dievo gerumą. Skaitykite vėl ir vėl nuo pradžios iki galo evangelistų pasakojimus ir nepamirškite Mozės bei pranašų. Panirkite į Psalmyną, Giesmių giesmę ir kitas knygas, skaitykite jas tol, kol Dievo gerumas, aprašytas jose, taps akivaizdus. Te pilni gerumo Dievo žodžiai ir darbai bus sudėlioti jūsų atminties lentynose, ir te jais prisipildys jūsų širdys, tuomet jūs tikrai skelbsite didelę Dievo malonę, nes lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis (Lk 6, 45).
Artūras Chalikovas paragino gilintis į Bažnyčios istoriją, domėtis tuo, ką apie šlovinimą mąstė Bažnyčios tėvai ir kokį vaidmenį atliko bažnytinė muzika ankstesniais amžiais. Platesnė bažnytinės muzikos perspektyva gali padėti pakeisti klaidingus stereotipus ir vienpusišką požiūrį į šlovinimą. Pavyzdžiui, šlovinimas neretai suvokiamas labai siaurai, tik kaip giesmių giedojimas. Tačiau šlovinimas - tai santykis į Dievą, aprėpiantis ir tikėjimą, ir pažinimą, ir paklusnumą, ir dėkojimą bei kitus aspektus, o jį apibendrina - meilė. Akivaizdu, kad giedojimas tėra dalis meilės išraiškos, bet ne visa meilė. Giedojimo nuoširdumas ir jausmingumas dar anaiptol nereiškia, kad mes mokame šlovinti tobulai. Kaip mokomės mylėti, taip mokomės ir šlovinti.
Pasiremdamas Martyno Liuterio žodžiais: „O tu, mano jaunasis drauge, leiski tau perduoti šį taurų, visavertį ir džiaugsmingą Dievo kūrinį (t. y. muziką). Ji padės tau išvengti gėdingų troškimų ir blogos kompanijos. Tuo pat metu šis kūrinys tau padės išmokti pažinti ir šlovinti Kūrėją", Artūras pabrėžė, kad muzika skirta padėti išmokti pažinti ir šlovinti Dievą. Visų pirma pažinti, tada ir šlovinti, nes, kas labiau pažįsta Dievą, tas geriau Jį ir šlovina. Kita vertus, bažnytinės muzikos įvairovė padeda pažinti ne tik Dievą, bet ir save. Pavyzdžiui, klausydamasis Biblijos Psalmyno 1‑osios psalmės, kurioje giedama ne apie Dievą, bet apie žmogų, krikščionis gali būti pamokytas ar pajusti sąžinės graužatį ( nesėdi su apjuokėjais) ir taip, pasak Liuterio, išvengti gėdingų troškimų ir blogos kompanijos.
Taigi giedojimas ir bažnyčioje skambanti muzika kalba ir apie Dievą, ir apie žmogų, ir apie Dievo ir žmogaus santykį.
Artūras pastebėjo, kad žodis „šlovinimas" neturėtų būti tapatinamas su bažnyčios muzikiniu tarnavimu (Biblijoje šlovinimas vos keletą kartų paminėtas kartu su muzika, o dažniausiai - be muzikos), o terminas „šlovintojas" netiksliai apibūdina bažnyčios tarnautoją, naudojantį muzikos dovaną. Giedantis bažnyčioje nėra labiau dvasingas, negu patarnaujantis prie stalų (Apd 6, 1-4), nes joks tarnavimas bažnyčioje neapsieina be dvasingumo. Tačiau, kaip ir kitos dovanos, muzika yra Dievo dovana, praturtinanti Kristaus kūną ir skirta jo ugdymui. Visi krikščionys yra šlovintojai, tačiau ne visi turi muzikinę dovaną. Turėdami ją, puoselėkime ir tarnaukime noriai, su džiaugsmu. Baigdamas Artūras taip apibendrino muzika tarnaujančių tikinčiųjų tikslus: mylėk Dievą - mylėk artimą - mylėk muziką.
Editos ir Artūro pasisakymai davė nemažai peno apmąstymams, nors tolimesnė diskusija kartu su kitais šio seminaro dalyviais tą rytą neišsirutuliojo. Tačiau tarpusavio vienybę leido pajusti bendras tarnavimas sekmadieninio susirinkimo metu, kai prie vilniečių prisijungė giesmininkai iš kitų Vilniaus krašto bendruomenių (aktyviausi iš jų buvo panevėžiečiai), sudarydami didžiulį darniai skambantį jungtinį chorą.
Seminaras vaikų tarnautojams
Į vaikų tarnautojų seminarą, kurį vedė Vilniaus bažnyčios Sekmadieninės mokyklos vadovė Daina Saulytienė, susirinko per 40 dalyvių. Ji pristatė programas, su kuriomis dirba Vilniaus vaikų tarnautojai, pasiūlė skaitytinų knygų sąrašą sekmadieninių mokyklų mokytojams.
Tarnautojai iš įvairių miestelių dalinosi savo patirtimi, kaip sudominti mokyklinio amžiaus vaikus. Buvo siūloma suteikti jiems daugiau atsakomybės, leisti pasiruošti ir parodyti mažiesiems improvizuotą vaidinimą pagal Biblinę istoriją, kartais pasiūlyti veiklą (pvz., iškyla, ekskursija, sausainių kepimas) už bažnyčios ribų.
Vilniaus bažnyčios paauglių tarnavimo vadovė Asta Šergalytė papasakojo, kaip sekasi „paauglių lygai". 12-15 metų vaikai labai nori bendrauti, diskutuoti. Asta pabrėžė, kad svarbu susidraugauti su paaugliais, o ne vien tik būti jų mokytoju. Tam labai padeda veikla ne bažnyčioje. Asta drąsino nenusivilti, jei kartais atrodo, kad paaugliai tarsi atsiriboja nuo mokytojo žodžių, nieko neklauso. Po kurio laiko vaikų elgesys paliudija, kad Dievo žodis visgi krito į atviras širdis, nors ausys ir atrodė „uždaros".
Diana Baleišienė, patyrusi 4-5 metų vaikučių Vilniaus bažnyčios Sekmadieninės mokyklos mokytoja, pasakojo, kad priešingai nei paaugliams, mažyliams reikia kuo mažiau kalbos ir daugiau veiklos. Tokio amžiaus vaikams patinka giesmelės su judesiais, piešimas, spalvinimas, žaidimai.
Pusantros valandos, skirtos seminarui, prabėgo neįtikėtinai greitai. Atrodo, tik pradėjom diskutuoti, dalintis savo džiaugsmais ir iššūkiais, o jau laikas skirstytis. Išėjome paraginti ieškoti naujų idėjų darbui su vaikais, kelti savo mokyklėlėms naujus tikslus ir neprarasti ryžto šiame darbe.
Seminaras ląstelių lyderiams
Seminarą, skirtą ląstelių lyderiams, vedė pastorius Darius Širvys ir vieno Vilniaus bažnyčios ląstelių pogrupio vadovė Edita Sabalionytė. Kad seminaras būtų produktyvesnis ir taikliau atsakytų į ląstelių tarnavimo poreikius, Vilniaus krašto bendruomenių pastoriams ir vyresniesiems iš anksto buvo išsiųsta apklausos anketa norint sužinoti ląstelių aktualijas, su kokiais rūpesčiais ir iššūkiais susiduria ląstelių lyderiai. Apibendrinus apklausos rezultatus, su kuriais Edita Sabalionytė supažindino ir seminaro dalyvius, paaiškėjo, kad ląstelės vyksta dvylikoje iš trylikos krašto bendruomenių, kai kuriose bažnyčiose net 90 proc. tikinčiųjų jas lanko, vadinasi, tokie mažesni susibūrimai artimesniame rate tikintiesiems reikalingi. Daugiausia laiko ląstelėse skiriama Biblijos studijoms ir bendravimui, pagrindinė pasitelkiama mokomoji medžiaga - Biblija ir laikraštis „Ganytojas", nagrinėjama ir kitokia dvasinė literatūra, kai antai R. Macaulay ir J. Barrs knyga „Būti žmogumi", A. Maceinos „Jobo drama".
Iš Editos pranešimo taip pat sužinojome, kad aktualiausios temos ląstelėse yra kaip skaityti ir nagrinėti Šventąjį Raštą, kaip pritaikyti tikėjimo klausimus darbe, asmeniniame gyvenime, šeimyninis gyvenimas, bažnyčios aktualijos. Aktualiausi klausimai ląstelių lyderiams - darbas su žmonėmis, jų konsultavimas (ganytojiška globa), ląstelės lyderio atsakomybės, charakterio ugdymas.
Pastaraisiais klausimais seminaro dalyviams ir kalbėjo pastorius Darius Širvys, pasitelkdamas apaštalo Pauliaus raginimą Timotiejui: „Žiūrėk savęs ir mokymo, būk pastovus tame. Taip išgelbėsi save ir savo klausytojus"( 1 Tim 4,16). Šioje Rašto ištraukoje išskiriami du aspektai: žvilgsnis į save ir žvilgsnis į kitus (klausytojus). Aptardamas pirmą aspektą pastorius Darius pastebėjo, kad lyderiui svarbu ugdytis (1) dievotumą, (2) pažinimą ir (3) supratimą.
Pastorius pabrėžė, kad mums ugdantis dievotumą dera niekad neapleisti maldos, Rašto skaitymo, siekti šventumo ir tiesiog būti, gyventi širdimi savo bažnyčioje.
Ugdantis pažinimą, tenka mokytis, gilinti teologines žinias, tačiau vėlgi, kad pažinimas „neišpūstų", reikia nuolat prižiūrėti ir disciplinuoti savo charakterį.
O kaip ugdytis supratimą, t.y. išmintį, kuri labai reikalinga patiems susiduriant su kebliais klausimais ir pasirinkimais (pavyzdžiui, kaip suderinti šeimos rūpesčius ir tarnavimą, dėl ko labiau aukotis?)? Pastorius Darius pabrėžė, kad reikia mokytis jautrumo, nuovokos atskirti, kas yra teisinga, ir kas ne tam tikroje situacijoje, bręsti pratybomis kantriai lavinant savo pojūčius, kad atskirtume gera nuo blogo (Hbr 5,14).
Aptardamas antrą, ganytojiškos globos, aspektą (žvilgsnis į kitus) pastorius priminė, kad pats žodis, apibūdinantis mūsų tarnavimą - graikiškai „episkopos" - reiškia „stebėtojas", „žvelgiantis". Tad mums reikia mokytis žvelgti į kitus, juos stebėti. Stebėjimas padeda įsijausti į žmonių gyvenimus, mums reikia mokytis empatijos - stipraus įsijautimo į kito žmogaus emocinę būseną, jo sielą, mąstymą, kad galėtume jiems patarti, sustiprinti, paguosti. Įsijausti, išklausyti kitą žmogų kartais būna labai sunku, bet mes turime mokytis mylėti žmones net tada, kai jie mums nepatinka. Mylėti ne tik jausmais, bet ir darbais.
Edita Sabalionytė kalbėjo apie pagalbininkų ugdymą, ruošimąsi ląstelei. Ji pabrėžė atsakomybės, pareigingumo svarbą tiek ugdant sau pagalbininkus, tiek ruošiantis ląstelei ir ja vedant. Nereikia bijoti kitiems patikėti vienokių ar kitokių darbų, užduočių, tačiau ir neužkrauti per daug, norint nusimesti nuo savęs. Jei siekime, kad ląstelėje aktyviai dalyvautų visi žmonės, galime iš anksto jiems paskirstyti užduotis, nagrinėjant kokią temą ar straipsnį iš „Ganytojo". Ląstelės lyderis turi mokytis sudaryti tokias sąlygas ir atmosferą, kad ir kiti galėtų atsiskleisti, bręsti, na ir, žinoma, pasitikėti, kad pats Viešpats yra pagrindinis savo vaikų augintojas.
Seminaras baigėsi praktine dalimi, per kurią kai kuriems ląstelių lyderiams buvo išdalinta lapeliuose aprašytų vienuolika nelengvų hipotetinių situacijų, ir jiems reikėjo jas išspręsti visiems girdint. Štai kelios iš jų:
Situacija - A
Šį antradienį kaip įprastai - ląstelės susirinkimas. Visi susirinko, laikas pradėti. Čia šiek tiek pavėlavęs atskuba dar vienas brolis ir paklausia: „Ar žinote, kad šiandien Eurolygos finalas: Žalgiris - CSKA. Rungtynės jau prasidėjo! Gal šįkart pasižiūrėkime varžybas?"
Kaip ląstelės lyderis turėtų elgtis šioje situacijoje? Pagrįskite savo atsakymą.
Situacija - B
Viena tikinčiųjų šeima turi bendravimo problemų, kurios kažkodėl išryškėja būtent ląstelės metu - vyras ir žmona ima „bendrauti", aiškindamiesi santykius, laidydami kandžias užuominas vienas kitam.
Kaip turėtų pasielgti ląstelės lyderis? Pagrįskite savo atsakymą.
Situacija - C
Kaip turėtų elgtis lyderis, matydamas, kad nemažai žmonių, turinčių įtaką ląstelėje, nepritaria, o gal ir net atvirai prieštarauja lyderio siūlomoms kryptims, ląstelės vedimo turiniui ir būdui?
Pagrįskite savo atsakymą.
Situacija - D
Ląstelėje yra sunkių psichologinių, o gal net psichinių sutrikimų turinčių žmonių, tampančių vis didesne našta tiek pačiam lyderiui, tiek visiems ląstelės žmonėms. Kaip lyderis turėtų spręsti šį klausimą?
Pagrįskite savo atsakymą.
Situacija - E
Kaip turėtų elgtis naujas ląstelės lyderis, jei jo neseniai perimtoje ląstelėje vyrauja nuostata, kad čia laikas privalo būti skirtas tik lengviems, maloniems ir nuotaikingiems pokalbiams?
Pagrįskite savo atsakymą.
Seminaras jaunimui
Seminaras jaunimui, kurį vedė pastoriai Giedrius Saulytis ir Ramūnas Jukna (Panevėžys), prasidėjo malda. Po jos pastorius Ramūnas pasidalino savo mintimis, kodėl jaunimas yra svarbi žmonių grupė bažnyčioje ir koks turėtų būti bažnyčios ir jaunimo santykis. Šį ryšį pastorius iliustravo Timotiejaus ir apaštalo Pauliaus bendrystės pavyzdžiu. Siekdamas naudos Kristui, Timotiejus gerbė Paulių ir jam patarnavo, o pastarasis ugdė Timotiejų. Taip ir bažnyčia yra tas ugdytojas ir pavyzdys jaunimui, tokiai veržliai, ieškančiai, kartais nerimstančiai žmonių grupei. Būdami tokie skirtingi, siekime vienybės Kristuje ir savo bendruomenėse. Bažnyčias labai praturtina jaunimo gyvybingumas, jų tarnavimas.
Jauniems žmonėms, norintiems atrasti ir išreikšti save bažnyčioje, pastorius Giedrius priminė apaštalo Pauliaus nurodymą atiduoti kūno narius tarnauti Kristui taip, kaip ankščiau atiduodavome nuodėmei (Rom 6, 17-19). „Kas jums buvo brangu iki Kristaus ir ką mieliausiai darydavote, - klausė pastorius. - Dabar priimkite iššūkį - savo laiką, energiją ir talentus skirkite bažnyčios gyvenimui. Prieš 19 metų susikūrusią bažnyčią Vilniuje sudarė beveik vien jaunimas, tarp jų buvau ir aš. Šiandien mes subrendome ir trokštame savo tikėjimo estafetę perduoti jums, jaunuoliai. Dabar mums tenka viską tarsi pradėti iš naujo, norint, kad jaunimas įsilietų į bažnyčios gyvenimą, tarnavimus. Todėl būkime drauge. Susipažinkime, išnaudokime savo kūrybingumą".
Seminaro pabaigoje pastoriai paprašė dalyvavusius išsakyti savo mintis ir nuomones apie jaunimo tarnavimą. Pokalbyje nuskambėjo ir patarimų, padrąsinimų, kaip antai:
„Daug dalykų vienija jaunimą - bendravimas, veikla ar darbas. Betgi būdami krikščionimis turėtume neatmesti mūsų pamato - Kristaus. Jei ne, pasaulis greitai pasiūlys daug įdomesnės veiklos".
„Neaplieskime vienas kito. Pamatykime tuos, kurie yra nedrąsesni, galbūt nesenai lankantys bažnyčią. Prieikime, pakalbinkime, padrąsinkime".
Baigdamas šį susitikimą pastorius Giedrius dar kartą paragino būti savo bažnyčių patriotais, atiduoti joms, ką turime geriausia.
Kūrybinis bažnyčių prisistatymo vakaras
Vilniaus krašto „Tikėjimo žodžio" bažnyčių prisistatymo vakarą vedė pastorius Giedrius Saulytis. Šis renginys buvo unikali proga, ypač tiems vilniečiams, kurie nėra lankęsi kitų miestų bendruomenėse, pamatyti, išgirsti ir susipažinti su broliais ir sesėmis iš Vievio, Elektrėnų, Panevėžio, Kupiškio, Rokiškio, Anykščių, Molėtų, Ukmergės, Utenos, Ignalinos, Zarasų ir Švenčionėlių. Ir ne tik su jais, bet ir su autentiškomis jų bendruomenių istorijomis.Užsisakykite šio kūrybinio vakaro vaizdo įrašą DVD kompaktinėje plokštelėje
Tel.: (8-5) 2406326; el.paštu: akmuo@bt.lt
Sekmadienio tarnavimas
Sekmadienio rytą Vilniaus bažnyčios sale buvo sausakimša, nes į ją prigužėjo ir vilniečių, ir konferencijos svečių. Ant scenos puikavosi šlovintojų choras, kuriame galėjai išvysti brolių bei sesių veidus ir iš kitų krašto bendruomenių. Šlovinimo metu chormeisterė Audronė Jurkėnaitė - Epih perduodavo solinį mikrofoną atlikti giesmės posmą tai vienam, tai kitam choristui ir salė išgirsdavo išsiskiriančius ne tik vilniečių, bet ir panevėžiečių, uteniškiu šlovintojų balsus. Tai suteikė nuostabų išgyvenimą tiek patiems šlovintojams, tiek salėje giedantiems ir choro klausantiems tikintiesiems.Vyresniojo pastoriaus Giedriaus Saulyčio pamokslo tema buvo kaip ir konferencijos - pakrikštyti viena dvasia. Jis rėmėsi Rašto ištrauka 1 Kor 12, 4-30 iš pradžių atkreipdamas dėmesį į tris teiginius ketvirtoje, penktoje ir šeštoje eilutėse: yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats. Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Šie teiginiai atskleidžia fundamentalų bažnyčios ugdymo ir jos tarnavimo principą: vienybė įvairovėje. Tai taip pat nuoroda į Trejybę (Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Šventąją Dvasią), kuri turėtų būti bažnyčios etalonas, siekinys vienybės, kurios taip reikia bažnyčiai. Dovanų, tarnavimų įvairovėje turi dominuoti vienybė, mūsų neturi trikdyti skirtybės.
Toliau pastorius Giedrius pabrėžė krikščionio įsiliejimo, susitapatinimo su savo bažnyčia svarbą, vėlgi primindamas, jog Trejybė, arba Trivienis Dievas, savo prigimtimi yra bendruomeninis. Todėl žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, išgyvena nenumaldomą poreikį būti su kitais, bendrauti, kitaip tariant, individui reikalinga bendruomenė. O krikščioniui poreikis bendruomeniškumo yra dvigubai stipresnis, nes jis ne tik sukurtas pagal Dievo atvaizdą, bet ir „yra gimęs iš Dievo", „jame laikosi Dievo sėkla" (1 Jn 3, 9). Trivienio Dievo prigimtis tikinčiajame žmogišką polinkį bendrystei dar labiau išreiškia. Tad bažnyčia žmogui išties yra pati geriausia vieta visuomenėje, nes joje atsakomas esminis žmogaus žmogiškumo klausimas ir egzistencinis amžinybės klausimas.
Pastorius taip pat aptarė vieną ryškiausių bažnyčios apibūdinimų, ne kartą apaštalo Pauliaus vartojamą žmogaus kūno metaforą, pirmiausia pabrėždamas Dievo valią statant, ugdant Kristaus kūną - bažnyčią:
„Visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka (1Kor 12,11); bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo (1Kor12,18). Kartais mums būna sunku susitaikyti su Dievo pasirinkimais, mes nesuprantame, kodėl Dievas pašaukia tą, o ne kitą žmogų savo tikslų įgyvendinimui. Tačiau mūsų supratimai ar norai nėra viršesni už Dievo valią, todėl turime nusižeminti, nepamiršdami, kad pats Dievas yra bažnyčios architektas ir statytojas.
Savo pamoksle pastorius Giedrius dar palietė mūsų, kaip Kristaus kūno narių, tapatybės klausimą: „Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi to vieno kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną, - žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia"(1Kor12,13). Žmonės linkę tapatinti, vertinti save pagal socialinį, akademinį, politinį, turtingumo ir kitokius statusus, tačiau bažnyčioje taip neturi būti. Krikščionys yra Dievo vaikai, vieno Kūno nariai, - tai jų tikroji tapatybė. Mes neturime atstumti vienas kito („Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia", ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia"(1Kor12, 21), atvirkščiai, - rūpintis vieni kitais ir gerbti silpnesnius narius.Sekmadienio tarnavimą vainikavo Eucharistija, per kurią tikintieji kartu gerdami Viešpaties taurę ir valgydami duoną, Jo kūną, dar stipriau išgyveno, kad yra pagirdyti viena Dvasia, o be to, ir gausiai pasotinti Dievo žodžiu.
Konferencijos apžvalgą parengė:
Audronė Jurkėnaitė - Epih, Ina Venslovienė, Rūta Puišytė, Valdas Bačkulis
_64x64_9de.jpg)
