Žvilgsnis į istoriją

Paskutinį kovo šeštadienį, kovo 31 d., Kauno bažnyčios patalpose bendrijos „Tikėjimo žodis" vyr. pastorius dr. Giedrius Saulytis vedė seminarą tema „Misijų paradigmos ir jų atšvaitai Lietuvos christianizacijoje".

Mokslinės kalbos neišsigando ir šios paskaitos paklausyti susirinko ne tik Kauno bažnyčios tikintieji, bet ir kitų Kauno krašto bažnyčių vyresnieji, kitų protestantiškų bendruomenių atstovai.
Apžvelgdamas, kaip skirtingais istoriniais periodais buvo žiūrima į misijas, pastorius G. Saulytis išskyrė šešias misijų paradigmas: ankstyvosios krikščionybės, patristinę, Romos katalikų, Reformacijos, Apšvietos ir postmoderniąją-ekumeninę.

Ankstyvojoje bažnyčioje misija buvo suvokiama kaip Jėzaus prisikėlimo liudijimas ir Evangelijos tiesų skelbimas iki žemės pakraščių. Šiam laikotarpiui būdingi apokaliptiniai regėjimai ir greitos paruzijos - Viešpaties sugrįžimo - laukimas.

Patristinėje Rytų bažnyčioje misiologija aiškaus eklezinio charakterio - akcentuojama bažnyčia, bendruomenė. Kai kurie Bažnyčios tėvai buvo išlavinti graikų filosofų ir jie ieškojo būdų, kaip evangelizuoti intelektualus, kad būtų sustabdytas bažnyčios persekiojimas. O neraštingos liaudies evangelizavimui pasitelkiamos ikonos, kaip „knygos neraštingiesiems", svarbi reikšmė suteikiama liturgijai. Kai kas supriešina mokslą, kultūrą ir Evangeliją („mokslas trukdo tikėti ir gali pakenkti Evangelijos paprastumui").

Viduramžių (lotynų) krikščionybės akcentas - Kryžius ir Kristaus kančia. Sielos išganymą imta sieti su institucija, išganymo galios suteikiamos sekramentams. Remiantis Evangelijos pagal Luką 14 skyriuje užrašytu palyginimu ape kviestuosius, bet neatvykusius į pokylį, pateisinamas prievartos naudojimas, pradžioje tik eretikų, o vėliau ir pagonių atžvilgiu. Tačiau vienuoliai, priešingai nei riteriai, dažnai nešė tikrą Evangeliją.

Reformacijos tėvai misiją suvokė kaip pačios Bažnyčios apsivalymą. I-oji reformacijos banga palietė bajorus ir visuomenės elitą, o II-oji banga pasiekė ir valstiečius, bet čia pokyčiai vyko labai lėtai. Į bažnyčią pradėta žiūrėti ne kaip į parapiją, bet kaip į įtikėjusiųjų bendruomenę. Šiuo periodu stiprūs misionieriai buvo jėzuitai.

Apšvietos ir vėlesniais laikotarpiais pradedama abejoti bažnyčios skelbiamo tikėjimo pagrindais, o modernusis pasaulis apskritai iš savo gyvenimo išstumia bažnyčią ir Dievą.
Postmoderniais laikais į misiją žiūrima kaip į evangelizaciją, kurią palydi ir socialinė / karitatyvinė veikla. Bažnyčia turi siekti tapti tarpkultūrine hermeneutine bendruomene: atsižadėti kolonistinių nuostatų, skelbti Evangeliją, kuri nebūtų atitrūkusi nuo kultūrinio konteksto, puoselėti ekumenizmą...

Pastorius Giedrius pastebėjo, kad kitaip nei mokslinės paradigmos, kurios viena kitą išstumia, teologinės paradigmos persipina, egzistuoja drauge: kai kurios tiesos vis prisimenamos, atrandamos iš naujo.

Įdomu buvo išgirsti ne tik šią istorinę apžvalgą, bet ir kaip tai paveikė gyvenimą Lietuvoje. Pastorius priminė, kokiame kontekste pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, kaip buvo sutikti pirmieji misionieriai. Neabejotinai didžiausią įtaką Lietuvai turėjusi Reformacija, su kuria siejamas ir rašto atsiradimas, pirmosios knygos, pirmojo giesmyno pasirodymas, šiuo laikotarpiu įkurtas ir universitetas...

Nors seminaras vyko šeštadienio popietę, susirinkusieji niekur neskubėjo. Po paskaitos pastorius atsakė į kilusius klausimus ir paragino visus drauge ieškoti būdų, kaip perteikti Evangeliją šiomis dienomis gyvenantiems mūsų tautiečiams, - tai mūsų pašaukimas ir uždavinys.

Šio seminaro įrašą netrukus rasite mūsų tinklalapyje.