Ar mokslas ir religija tikrai amžini priešai?

Gruodžio 10 d. kauniečiai turėjo progą paklausyti žymaus šių laikų teologo, populiarių knygų apie mokslą ir religiją autoriaus, Oksfordo universiteto profesoriaus Alisterio E. McGratho viešos paskaitos „Mokslas ir religija. Didieji klausimai“.
Nors paskaita vyko Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto didžiojoje auloje, tema susidomėjo ne tik studentai bei mokiniai, bet ir nemažai garbaus amžiaus žmonių, įvairių krikščioniškų bendruomenių atstovai.

Paskaitą pradėjęs profesorius A. McGrathas pristatė du skirtingus požiūrius į religiją ir mokslą: viena stovykla teigia, kad mokslas ir religija yra didžiausi, aršiai tarpusavyje kovojantys priešai, o besilaikantys kitokio požiūrio neabejoja, kad religija ir mokslas gali vaisingai bendradarbiauti. Pats profesorius žvelgia į šias sritis kaip į viena kitą papildančias, praturtinančias, ir visos paskaitos metu mėgino paneigti naujųjų ateistų sukurtą mitą apie nesibaigiančią mokslo ir religijos kovą.

Svečias teigė, kad mokslas - didžioji žmonijos tyrinėjimų sėkmės istorija. Tačiau mokslininkai žino, kad jie negali komentuoti visko, bet tik tai, ką galima įrodyti stebėjimais ir tyrimais. Politinių ar etinių klausimų kontekste mokslas lieka neutralus.

Tikėjimas - žmogaus gyvenimo dalis. Jis reikšmingas ir moksle, ir kitose sferose. Tikėjimas - tai įprastas žmogiškas būdas suteikti prasmę egzistuojančiam pasauliui. Mokslas išskaido tiriamus objektus ar reiškinius ir tyrinėja, kad  matytume, kaip jie veikia, o religija vėl juos sujungia, kad suvoktume,  kokią jie turi prasmę. Religija aptaria klausimus, kurie yra anapus mokslo metodų, į kuriuos mokslas atsakyti negali. Tai  vienas kitą papildančios, o ne prieštaraujančios sritys.

Po paskaitos profesorius A. McGrathas sutiko atsakyti ir į klausytojus dominusius klausimus. Paklaustas, kam - ateistams ar tikintiesiems - skirtos jo knygos, svečias atsakė manąs, kad jo knygas daugiausia skaito krikščionys, ieškantys atsakymų, kaip tikėjimas gali paaiškinti tai, ką jie mato. Jo knygas skaito ir ateistai: vieni nori tiesiog pasiginčyti su autoriumi, o kiti - abejojantys, ieškantys ateistai, kuriems šios knygos gali padėti jų dvasinėje kelionėje.

Paklaustas, kodėl jis, buvęs ateistas, pasirinko krikščionybę, o ne islamą, McGrathas atsakė, kad žvelgiant paviršutiniškai atrodo, jog šios dvi religijos turi daug ko bendra, tačiau iš tiesų jos skiriasi. Krikščionybė jį sužavėjo Įsikūnijimo idėja: Dievas atėjo į pasaulį, kad mus atpirktų. Jis tampa labai artimas žmogui. Dievas yra arti, Jis - su mumis, Jis pažįsta mus ir supranta mūsų gyvenimą. Daugeliui musulmonų tai suprasti sunku. Jiems atrodo, kad pripažinti Kristų Dievo Sūnumi reikštų paneigti Dievo vienovę.

Svečias prisiminė rašytoją C. S. Lewisą, kuris iš pradžių buvo ateistas, po to tapo teistu, o vėliau - krikščionimi. Anot Lewiso, kiekvienas turime savo „pasakojimą“. Jėzaus gyvenimo istorija - didesnės Dievo istorijos dalis. Taip ir mūsų gyvenimo istorijos gali tapti tos didesnės Dievo istorijos dalimi. Savo vertę ir gyvenimo prasmę mes įgyjame, kai tampame tos didesnės Dievo istorijos dalimi. Per Kalėdas pažymime Dievo įžengimą į pasaulį, Jo tapimą vienu iš mūsų. Jis nekviečia ateiti ten, kur yra Jis, bet pats ateina pas mus ir veda mus Namo.

Pasibaigus susitikimui, visi susidomėjusieji galėjo įsigyti ir šio garsaus krikščionybės apologeto knygų. Lietuvių kalba yra išleistos dvi jo knygos: 2012 m. išleista A. McGratho knyga „Dawkinso iliuzija? Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas“, o prieš pat šią viešnagę pasirodė ir antroji jo knyga „Mokslas ir religija. Naujasis įvadas“.

Nuotrauka Linos Straigytės