Dvasinis ir kultūrinis atgimimas Akmenės krašte

Birželio 2-6 dienomis vyko šventiniai Akmenės rajono 65-mečiui skirti renginiai. Pirmoji diena prasidėjo moksline konferencija, kurioje dalyvavo istorikai, geologai, kultūrologai. Kitomis dienomis žiūrovus džiugino dailininkai, teatralai, muzikantai. Tačiau paskutinioji diena buvo unikali - pirmą kartą, Akmenės krašto istorijoje vyko ekumeninė evangelizacija, kurioje dalyvavo katalikai, liuteronai ir evangelikai. Trys dvasininkai - Akmenės Šv. Onos katalikų parapijos klebonas Egidijus Zulcas, Alkiškių liuteronų parapijos kunigas Juozas Mišeikis ir Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios pastorius Mindaugas Palionis - nusprendė, kad švenčiant svarbias šventes bažnyčia negali būti nuošalyje, tad dvasininkai nuėjo pas merą ir paprašė leidimo dalyvauti šventiniame renginyje. Šiam tikslui pasiekti dideliame Akmenės pušyne buvo pastatyta speciali scena, į kurią sugužėjo jungtinis-ekumeninis choras. Su broliais ir sesėmis iš kitų bažnyčių kartu giedojome giesmes „Aš - kaip žalias medis“, „Te žemė, dangus gieda Tau“, „Tėve mūsų“, „Tik Kristuje“, „Koks Jis nuostabus“. Prieš renginį visi dvasininkai ir choristai susikibę už rankų meldėmės malda ,,Tėve mūsų“.

Renginio vedėjas pristatė kiekvienos parapijos atsiradimo istoriją, jos veiklas, supažindino klausytojus, kuo bažnyčios gyvena šiandien. Kiekvienas dvasininkas turėjo galimybę pasakyti trumpą pamokslą, taip pat kalbėjo ir Akmenės rajono dekanas, Naujosios Akmenės katalikų parapijos klebonas Olijandras Jurevičius. Mes, Akmenės evangelikų bažnyčia, buvome pristatyta kaip seną istoriją mūsų krašte turinti bažnyčia. Pasirodo, kad reformacijos metais, evangelikų bažnyčia gyvavo prieš pirmosios katalikų parapijos Akmenės atsiradimą.  Tarpukario metais Alkiškių miestelyje evangelikai buvo pasiruošę statyti bažnyčios pastatą, tačiau užėjęs karas jų planus sužlugdė. Sovietmečiu Naujojoje Akmenėje veikė pogrindinė vokiečių evangeliška bendruomenė, kurios nariai vėliau emigravo į Vokietiją. Prieš 23 metus atsikūrusi evangelikų bažnyčia tęsia senąsias evangelikų tradicijas.

Pastorius Mindaugas taip pat pasakė trumpą pamokslą ir pasidžiaugė, kad pažangi Akmenės rajono valdžia suteikė galimybę dalyvauti miesto gyvenime ir šventiniuose renginiuose (senovėje visos masinės šventės buvo susijusios su bažnyčia). O mes, renginio dalyviai, nuoširdžiai džiaugėmės ir dėkojome Viešpačiui, kad mūsų rajone tarp dvasininkų užsimezgė gan šilti ir draugiški santykiai. 

Po ekumeninio renginio vyko garsusis R. Rodgerio miuziklas „Muzikos garsai“, kuriame vaidinau ir aš, Daiva Palionienė, bei mano mokinukas. Man teko kurti įdomų, charakteringą fariziejiškos vienuolės Bertos vaidmenį. Smagu buvo dirbti su Kauno muzikinio teatro režisieriumi ir solistais. Patobulėjau ir kaip atlikėja, ir kaip mokytoja. 

Po šventės žiūrovai išėjo pakylėti ir dėkojo dvasininkams, miuziklo dalyviams ir, žinoma, visiems šventės organizatoriams. O aš savo viduje tyliai klausiau: „Dieve, nejaugi Akmenės krašte prasidėjo dvasinis-kultūrinis  atgimimas?“