Ekumenizmo etiudai

Ekumeninės pamaldos Vilniuje vyko Evangelikų liuteronų, Tikėjimo žodžio ir Romos katalikų bažnyčiose.

Visa tai vertinant „nešališko" tyrinėtojo politologo-religijotyrininko žvilgsniu, galima konstatuoti maždaug taip - labai prasminga ir gražu, bet pavėluota bei mažai aktualu. Va, jeigu taip būtų daroma prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus... Žmonės tuomet nebuvo tokie mobilūs, gyveno ir dirbo parapijose. Dvasininko žodis ir bažnyčios pozicija tuomet gana daug reiškė. O dabar kiti laikai. Pasaulis labai pasikeitė. Bažnyčios dabar bando pasaulį prisivyti, prisitaikyti prie globalizacijos pokyčių, nepaisant jų sustabarėjimo ir biurokratizavimosi.

Gal būtent taip nemažai žmonių dar neseniai galvodavo, nes į organizuojamas ekumenines pamaldas ateidavo palyginti labai nedaug tikinčiųjų. Kita vertus, greiti bei dažnokai skaudūs politiniai pokyčiai Lietuvos žmonių gyvenime visas naujas ir grėsmingai neaiškias sąvokas tarsi sustatė į vieną eilę: perestroika, globalizacija, tolerancija, ekologija, ekumenizmas. Pastarasis terminas labai įvairiai suprantamas ir aiškinamas. O žmogui norisi aiškumo, tikėjimo pastovumo.

Gal ekumenija - tik dar vienas naujoviškas, madingas, savo reikšme pozityvus žodis? Pvz., kaip ir pas mus neseniai naujas buvęs žodis ekologija. Prieš 15 metų „gamtosauginį požiūrį į gamtą" pakeitė „ekologinis požiūris į aplinką". Pasikeitė tik terminas, bet koks efektas! Štai gamintojai ir prekybininkai džiaugiasi prie prekės pavadinimo galėdami pridėti mažą magišką žodelį eko. Pozityviai skamba, pvz., pavadinimas EKOvata.

Ar Lietuvoje kada nors turėsime, analogiškai, tai pat krikščionių pozityviai suvokiamas ekumenines krikščionių vaikų, jaunimo vasaros stovyklas, labdaros valgyklas, ekumeninį Biblijos studijų institutą? Ar tai yra įmanoma? Juk tiek didžiosios, tiek kitos krikščionių bažnyčios savo doktrinose dažniausiai oficialiai skelbia, kad jos yra vienintelės tikrosios bažnyčios. Tokiomis aplinkybėmis ir ekumenizmo savaitė gali pasirodyti lyg mandagus reveransas ant tatamio susitikus varžovams. 

Kad ir kaip ten būtų, kokios abejonės kankintų, bet į ekumenines pamaldas Vilniuje atėjo pastebimai daugiau žmonių, dalyvavo daugiau dvasininkų. Dalyvavo Romos katalikai, ortodoksai, evangelikai reformatai, evangelikai liuteronai, metodistai, sekmininkai. Pamaldos buvo gražios: gražios chorų giesmės, žodį sakė dvasininkai, kiekvienas apsirengęs savo uniforma - liturginiu rūbu. Skirtingos krikščionių dvasininkų uniformos liudijo apie bendrą, tarytum skirtingų Kristaus kariuomenės rūšių susirinkimą. Bendros iškilmingos maldos man asocijuojasi su bendra priesaika mūsų visų Viešpačiui. Išoriškai viskas panašu kariuomenę, tik Kristaus kariuomenės ginklai yra dvasiniai. Galima suvokti ekumenijos prasmę ir taip. Toks suvokimas yra labai supaprastintas, schematiškas, bet ne klaidingas.

Asmeniškai man iš pernykščių ekumeninių pamaldų didžiausią įspūdį paliko vykusios Krikščionių bendrijos Tikėjimo žodis bažnyčioje. Pripratus prie oficialaus iškilmingumo  atmosferos barokinėse Vilniaus senamiesčio bažnyčiose, ekumeninių pamaldų dalyvius jaukiai nuteikė paprasta salė su kėdėmis Pilaitės mikrorajono pakraštyje. Gerbdami šeimininkų papročius, visi pamaldose dalyvavę dvasininkai nedėvėjo savo liturginių drabužių. Atėjus laikui dvasininkų pasisakymams, pasirodė, kad ant scenos išsirikiavę dvasininkai išoriškai mažai kuo skiriasi. Mažai kuo skiriasi ir jų pasisakymai ir maldos. Visi jie yra Kristaus tarnai.

Ši situacija priminė vieną filmą apie Antrąjį pasaulinį karą, kai iš karo belaisvių koncentracijos stovyklos Rytprūsiuose pabėga keli kaliniai nuplyšusiomis dryžuotomis uniformomis. Bėgdami nuo persekiotojų kaliniai atsiduria šalia nacių karininkų poilsiavietės, kurioje pastarieji ilsisi po fronto sunkumų. Nusimetę savo grėsmingas karininkų uniformas jie deginasi ir maudosi jūroje. Kaliniai suvokia, kad beliko vienintelis būdas pabėgti nuo  mirties bausmės - nusimesti savo uniformas ir pulti į jūrą maudytis kartu priešo karininkais. Juk nuogi jie vienas nuo kito nesiskiria!

Gal panašiai atsitiko ir pamaldose Tikėjimo žodžio bažnyčioje - visi Kristaus „karininkai" buvo be liturginių uniformų, visi „nuogi" prieš Viešpatį.

Nepaisant viso rimto ir nuoširdaus susikaupimo, šiose pamaldose vyravo neformalios bendrystės dvasia. Jauki „klubinė" salė, gitaros ir būgnai, neuniformuoti dvasininkai, nuoširdžios maldos ir gražios giesmės. Tikrai atrodė, kad Šv.Dvasia mus vienijo tarsi į ekumeninį krikščionišką „klubą". Turbūt pagautas panašaus įspūdžio, Romos katalikų kunigas Vytautas iš Visų Šventųjų bažnyčios siūlė ekumenizmo darbą tęsti, bet iš pradžių apsikeisti telefonais ir elektroninio pašto adresais. „Mes turėtume ir vėliau tarpusavyje bendrauti", - sakė kunigas.

Krikščioniui džiugu visa tai matyti, girdėti ir tikėjimu suvokti, nes ekumenizmas yra Dievo valia.

Bernardinai.lt