Nors ši konferencija Lietuvoje vyksta penktus metus, jau mini savo mažąjį jubiliejų, joje dalyvauju pirmą kartą. Potyris nepakartojamas. Seniai buvau be patyrusi tokį pozityvų pliūpsnį drąsinančios žinios, tikėjimo, vilties ir kalbėtojų, puoselėjančių nuolankios širdies nuostatą, profesionalumą.
Klausant pirmos dienos pasisakančiųjų, galvoje sukosi keli žodžiai: gyvas ir išmėgintas tikėjimas, patirtis, nuolankumas, vaisiai. Atrodė, kad mus pakvietė pasivaišinti sunokintais keliose krikščionių kartose tikėjimo medžio vaisiais. Jėzus palygino Dangaus karalystę su mažu garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors tikėjimas yra mažiausia sėkla, kaip ir garstyčios grūdelis, bet, puoselėjamas žmogaus, šeimos ir tautos gyvenime, gali užaugti į didesnį medį už visus augalus (Mt 13, 32 - 33). Tokio tikėjimo medžio dvasinėje paunksmėje galėjome sėdėti ir ragauti kelių tikinčiųjų kartų vaisius.
Pastebėjau, šiandien dauguma kalbėtojų minėjo savo tėvų gyvo tikėjimo patirtį, drąsinančius žodžius. Nuostabiausia buvo suprasti, kad tėvų nuoširdus tikėjimas padarė įtaką jų brandiems vaikams.
Pastorius Bilas Haibelsas, turintis 35 metų ganytojiškos tarnnystės patirtį, prisiminė savo tėvo gyvenimo pamokas, kurios ugdė jame nuo jaunų dienų lyderystės dovaną, išradingumą. Savarankiškumo ugdymas neretai ekstremaliose gyvenimo situacijose ir šiandien padeda, kai tenka parodyti kūrybingumą sunkiais gyvenimo atvejais. Pastorius Bilas prisiminė ir neramios paauglystės metus, savo sunkią tapatybės paiešką. Tuo metu vienas vyresnis krikščionis, bažnyčios tarnautojas, pasakė keletą žodžių, kurie pakeitė gyvenimo kryptį visam laikui: Bilai, pasitenkinimas neateis, jei sieksi įtikti vien tik sau. Tarnauk žmonėms su džiaugsmu ir beatodairiškai. Tai tau atneš didžiausią vidinį pasitenkinimą. Šių žodžių teisingumą pastorius ištyrė savo ilgoje tarnystėje.
Karlė Fiorina - buvusi „Hewlett-Packard“ generalinė direktorė, pradėdama savo pasisakymą prisiminė mamos, sekmadienio mokyklos mokytojos, žodžius, ištartus vienos pamokėlės metu. Karlei tuo metu buvo 8 metai. Nepamirškite - tai, ką atsinešate į šį pasaulį gimdami, yra Dievo dovana jums, bet, ką jūs darote su šiais sugebėjimais - tai jūsų dovana Jam. Mamos tikėjimo pamoka liko visam laikui širdyje, primindama nuolatos, kad gyvenimas, vidiniai resursai yra Dievo dovanos, kurias svarbu panaudoti.Ne vienas kalbėtojas pagarbiai minėjo savo tėvų ir jų bažnyčių sunkų triūsą, pasišventimą ir tikėjimo indėlį į jų kaip krikščionių vadovų ir tarnų gyvenimą. Klausydama pranešėjų pasisakymų, mačiau tikėjimo vaisių tų žmonių, ant kurių palikimo „pečių“ šiandien jie stovi. Tave minės visos kartos (Ps 102, 12).
Antroji Pasaulinės lyderystės konferencijos diena, lapkričio 29 d., pasižymėjo plačiu gyvybiškai svarbių temų spektru: sunkūs pokalbiai, atleidimo agonija, šešėlinės mūsų gyvenimo pusės aptarimas.
Antai Džozefas Grenis - socialinių verslo aspektų tyrėjas, nagrinėjo sunkių pokalbių temą, kurios mes, žmonės, dažniausiai vengiame, norime „nuryti“ arba nepastebimai „prašokti“. Mus baugina artėjančios konfrontacijos neišvengiamumas, užplūstančios stiprios emocijos, kurias patiriame tuo metu, taip pat didelės rizikos baimė, kad gal būsime nesuprasti, prarasime draugą, tarnavimą, darbo vietą. Todėl, užuot kalbėję ir išsiaiškinę situaciją, atsitraukiame ir dar labiau ją komplikuojame savyje bei aplinkinių gyvenime. D. Grenis tokius pokalbius vadina svarbiais, Dievo duotais, pokalbiais mums, kurių dėka galime pakeisti santykių kokybę, gyvenimo kryptį, priartėti prie abu pašnekovus gydančios tiesos. Manau, kad svarbių pokalbių kultūra yra itin reikalinga ir šeimose, ir bažnyčiose. Ji turi stiprų gydantį poveikį, kai išmokstame juos brandžiai valdyti.
Kitą gyvybiškai svarbią srovę įnešė pokalbis su kino režisieriumi, prodiuseriu, aktoriumi ir filantropu Taileriu Periu. Peris iš savo sunkios gyvenimo patirties dalinosi, kaip Dievas ir mamos skiepytas tikėjimas padėjo atleisti šeimoje smurtavusiam tėvui. Jis paminėjo, kad atleidimas jo gyvenime buvo ištisas procesas, šiam veiksmui įvykti reikėjo lygiai tiek pat laiko, kaip ir skriaudai patirti. Negalėjau visko akimirksniu pamiršti. Turėjau nueiti visą kelią atgal. Esu įsitikinęs, kad atleidimas yra procesas, - pasakojo T. Peris. Po pasisakymo su bažnyčios tarnautojais dar ilgai kalbėjomės kaip atleidimas veikė mūsų gyvenime. Pastebėjome, jog kažkam pakako apsisprendimo atleisti, kiti, ilgiau negalėjo susitaikyti su gyvenime įvykusia skriauda, treti, pabrėžė, kad tik Dievo malonės prisilietimo dėka teįstengė atleisti. Dievas keičia širdį ir išritina akmenis. Tad atleidimas gali būti ir sąmoningu veiksmu, ir Dievo stebuklu, juk įžeidimai ir patiriamos vidinės traumos taip pat yra skirtingo gylio.
Galiausiai, visą konferenciją apvainikavo pastoriaus Džono Ortbergo pamokslas apie didžiausias lyderių baimes, ko kiekvienas vadovas turėtų labiausiai saugotis. Tai savo paslėptojo „aš“, savojo „ego“, kuris kaip šešėlinė misija seka visur, kur tik mes esame, per visą mūsų gyvenimą. Svarbu kiekvienam žinoti pačias silpniausias savo ego dalis, kurios vis siekia sustiprėti ir dominuoti mūsų gyvenime, atitraukiant mus nuo to, ką Dievas mums skyrė Kristuje nuveikti. Labai stipru buvo, kai pastorius parodė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo pagundymą, kuris Jį sekė nuolatos - tai misija be kryžiaus, be kančios, be atperkamosios kainos (dykumoje gundo šėtonas, Petras atkalbinėja Jį prieš Kristui einant kentėti į Jeruzalę, pašaipos Getsemanėje, net ir ant kryžiaus: „jei esi Mesijas ir Gelbėtojas, išgelbėk save, nulipk nuo kryžiaus“)…
Šia tema pratęsė kalbėti sekmadienį bažnyčioje viešėjusi LCC dėstytoja Gražina Bielousova, prabilusi apie mums visiems būtiną šviesos terapiją: Kiekvienas turime savo giliausią žaizdą, gyvenimo paslaptį, kurios negalėdami atskleisti vis labiau save stumiame į izoliaciją ir be galo skausmingą vienatvę, t.y. tolyn nuo Dievo, tolyn nuo bendrystės su žmonėmis. Ar toji visiška atskirtis nevirsta pragaru? Tuštuma, tamsa, visiška izoliacija. Nėra Dievo, nėra artimo, kam patikėtum savo skausmą, nuodėmę, skriaudą. Vienatvė atskleidžia visų pirma pažeistą ryšį su Dievu. Pamokslininkė jautriai visus vedė link atviros bendrystės su Tuo, kuris vienintelis gali atkurti sužlugusius santykius ir su artimu. Kai ryšys su Dievu ima gyti, pradeda sveikti ir santykiai su žmonėmis… Kristaus šviesa ne pasmerkia, ne paniekina, bet gydo. Dievo šviesa yra mylinti. Tokį Kristų pažino apaštalas Jonas, kvietęs žmones gyventi šviesoje.
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį (Jn 1, 9). Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve ( Jn 3, 20 - 21). Jėzus vėl prabilo: „Aš - pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).
www.ramioslankos.lt
Nuotraukos Gintauto Tumulio
_64x64_9de.jpg)
