Katalikų bažnyčios kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis ir Stačiatikių dvasininkas Vitalijus Karikovas. Laidą vedė kunigas Julius Sasnauskas.
Į trečiąjį savo gyvavimo tūkstantmetį krikščionybė įžengė pasidalijusi į daugiau kaip 300 skirtingų denominacijų.
Ar yra prasmė kalbėti ir svajoti apie tobulą Bažnyčios vienybę?
Ar ji įmanoma šiame pasaulyje?
Klausytis radijo laidos.
Pokalbio išklotinė
Vadovaudamiesi savo Bažnyčių mokymu ir tradicija, jūs visi trys nevienodai suvokiate ir ekumeninį judėjimą ir krikščionių vienybės šūkį. Pabandykime apibrėžti, kas galėtų būti ta vieningoji Kristaus Bažnyčia.
Giedrius Saulytis. Dievo išmintis kalba apie meilę artimui, ji moko mus mylėti. Taigi kaip man atsakyti, kad aš mokausi mylėti, bet kartu nemyliu brolio, išpažįstančio tą patį Atpirkėją Viešpatį Jėzų? Labai rimta kliūtis yra išdidumo ir mesianistinio vaidmens prisiėmimas, taip pat galbūt nevisavertiškumo kompleksas.
Taigi sakyčiau, kad ta tobula vienybė - tai mokėjimas tikrai mylėti. Kaip rašo Antonijus Surožietis, juk būti drauge ar būti vienoj vietoj dar nereiškia būti viena. Būti viena - tai nereiškia būti po vienu stogu, bet būti po savo stogu su tikrai derama pagarba turintiems kitokią tikėjimo patirtį, priklausantiems kitai konfesijai. Stovint ten, kur esi, ir gerbiant, o ne žeminant jau pradedama eiti teisingu keliu.
Arūnas Peškaitis. Kai klausiama apie tobulą vienybę, galvoju, kad turbūt tobulumą žemėje mes sunkiai galime įžiūrėti, tačiau tas tobulumo ilgesys ir atšvaitas visada egzistuoja. Kur tuos atšvaitus matau? Man metafora yra Solovjovo knygoje, tiksliau knygos dalyje „Legenda apie Antikristą“, kur krikščionys susivienija dykumoje. Kada pasaulyje jiems nebelieka vietos, o pasaulis tampa tiek svetimas krikščioniškai žiniai, kad krikščionių grupės išeina į dykumą, ir ten atkuriama Bažnyčios vienybė. Bažnyčios, kuri toje dykumoje laukia Kristaus, vienybė. Tą dykumą mes atrandame daug kur. Per pasaulį keliaujame kaip per dykumą, ir jeigu aš matau tą tobulumo atšvaitą, tai, pasitelkus minėtą metaforą, galima sakyti, kad ją matau ten, kur krikščionys susitinka skausme, vieni kitų skausme, kito žmogaus skausme, vietose, kur jie liudija Kristų. Sunkiose vietose - kalėjimuose, ligoninėse, benamių prieglaudose. Ten juk susitinki su pačiu Kristumi.
Kalbant apie konkrečią Lietuvos patirtį, tai pamenu, kaip prieš dvylika metų man teko dirbti moksliniame projekte, kur mes tyrinėjom sovietmečiu egzistavusį pogrindinį ekumenizmą. Tie interviu, kuriuos darėme ir mano paties šiokie tokie atsiminimai man rodė tam tikrą tobulumo atšvaitą, skausme ir prie kito skausmo susitinkantys krikščionys priespaudoje jau yra nebe vieniši, bet gimsta kažkas panašaus į tobulą vienybę.
Tėve Vitalijau, Jūsų Bažnyčia turi savo požiūrį į tai, ką mes vadiname ekumenizmu arba pastangomis vienytis. Kas, Jūsų supratimu, yra ta tobula vienybė?
Vitalijus Karikovas. Manau, tai turėtų būti kaip šeima, kurios nariai natūraliai yra skirtingi. Jie gali eiti į skirtingus kambarius, išeiti iš namų ir vėl sugrįžti, nes jie yra laisvi, bet jie vis tiek yra viena šeima, kurią jungia meilė. Meilė žmonai, mamai, vaikams, visai šeimai, kuri gali būti tokia plati kaip giminė. Todėl iš krikščionybės istorijos matome, kad tie žmonės, kurie yra šventieji, juk jie irgi turėjo skirtingų nuomonių, kurios kartais net susikirsdavo tarpusavyje. Tarkime, Jonas Auksaburnis ir Epifanijus iš Kipro. Nors jie labai griežtai vienas kitą kritikavo, tačiau jie abu dabar yra pas tą patį Viešpatį ir kartu labai gražiai meldžiasi už mus visus, kurie dar nemoka šitaip susitarti.
Taigi, nepaisant skirtumų ir kultūrų bei tradicijų, galima sakyti, kad kuo mažiau tą vienybę veiks nuodėminga žmogaus prigimtis, tuo žmogui tampant šventesniam, o kiekvienas yra pašauktas į šventumą, atsiskleis visai kitoks tos vienybės matymas, vienas kito supratimas, priėmimas. Tada mes pamatysime tuos kelius, kurių dabar nematome.
A. P. Manau, jog vienybės atsakas į tą krizę, kad ir kokia jinai būtų, yra svarbiausias. Kai kalbu apie krikščionių vienybę skausmo akivaizdoj, tas atsakas yra Kristus. Kai atsiduri prie žmogaus sielos dykumos ir susitinki brolį Kristuje, tada nebelieka konfesinių skirtumų. Tu nori kažkaip atpirkimą paliudyti ne schemom ar bažnytinėm formulėm, bet tuo, kuo pats gyveni - viltimi. Va čia aš ir matau, kad tas susitikimas dykumoje nėra tik socialinis dalykas.
Štai kalbamės, ir akivaizdu, kad neturim per daug dėl ko peštis ir ginčytis. Grįšime po pokalbio visi į savo bendruomenes prie savo liturgijos ir Šventojo Rašto supratimo, ir tų skirtumų tarsi vėl atsiras. Taigi, ar ekumeninis judėjimas duoda kažką apčiuopiamo?
V. K. Taip, savaitė yra nedaug, tačiau manau, ji tikrai kai ką duoda. Štai peržvelgdamas šių metų programą ir vienybės savaitei skirtų renginių skirtinguose miestuose tvarkaraštį, pamačiau, kiek daug yra tų susitikimų. Matyt, prieš dešimt metų jų buvo perpus ar net dar mažiau. Rodos, kad ta krikščioniško ekumenizmo vizija plečiasi ir apima daugiau žmonių, ir mes, nors ir priklausydami skirtingoms konfesijoms, kurios turi savo tradiciją, suprantame ir savo ribotumą, kad esame reikalingi vienas kitam, kad kitokia tradicija ar liturgija mus praplečia, suteikia tai, ko neturime. Todėl aš gana optimistiškai žiūriu. Manau, kad tai iš tiesų yra ir Viešpaties malda, kai Jėzus meldė, kad „Ir jie būtų viena, kaip ir mes, Viešpatie, esame viena“ ir kad anksčiau ar vėliau į ją bus atsakyta. Jei patys užsidegame tuo troškimu ir imame matyti jo prasmę, tai būtinai kam nors perduosime tą troškimą ir supratimą, jog esame reikalingi vienas kitam.
Tėve Vitalijau, o kaip Stačiatikių Bažnyčios skirtinguose kraštuose išgyvena tą vienybę? Juk nuvažiavus į skirtingas pasaulio vietas net neturint ypatingų liturgijos ar teologijos žinių galima matyti tiek skirtumų. Kokiu būdu jūs išgyvenat savo skirtingų Bažnyčių vienybę?
V. K. Todėl kalbėdamas apie tobulą vienybę ir pateikiau šeimos analogiją. Yra penkiolika autokefalinių arba savarankiškų Bažnyčių, kurios turi savo vadovus, tačiau tos Bažnyčios bendrauja Eucharistijoje, tikėjime, turi vieną tikėjimo išpažinimą, tuos pačius sakramentus, nors pačios tradicijos yra labai įvairios. Nuvažiavus į graikiškas šalis ar į Amerikos žemyną galima jausti kultūrinių ir mentalitetų skirtumų, bet mus akivaizdžiai vienija tai, kad mes esame viena ir galime dalytis Eucharistija. Ir kai dalijamės, kai švenčiame kartu šv. Mišias, visai nesvarbu tampa, kad skirtingomis kalbomis kalbame, kad gal net skirtingai tas Mišias švenčiame. Tuo metu matai tik gražią puokštę iš įvairiaspalvių gėlių, puošiančių kiekvieną pasaulio šalį ir vietą. Ir juk Viešpats ne tik iš viršaus į mus žiūri ir grožisi, bet ir gyvena mumyse, todėl mus visus jungia ir vienija.
Mums vienybės siekimas nėra susijęs su vienos tradicijos ar maldų priėmimu, vienybės vizija yra kur kas platesnė. Nereiškia, kad viskas turi būti vienoda, bet viena. O tai visai skirtingi dalykai, ir tos vienybės mes turime siekti ir ieškoti. Skirtumai yra gražu ir gerai.
O kokia Katalikų ar Protestantų bažnyčių ir bažnytėlių vieta toje šeimoje? Tarp stačiatikų gal ir paprasčiau, o mes, krikščionys, esame įvairiausių dalykų girdėję. Na kad ir tai, jog į cerkvę kojos nedera kelti.
V. K. Kaip jau minėjau, taip nutinka, kai viršų ima tie nuodėmingos žmogaus prigimties dalykai. O kalbant apie apčiuopiamą ekumeninės savaitės naudą, tai manau, kad ji tikrai yra. Kadangi, mes bent jau tą savaitę intensyviau meldžiamės vieni už kitus, o jeigu meldžiamės, jeigu prašome vienybės su žmonėmis, kurie taip pat šloviną Viešpatį, tai taip po truputį jo link ir artėjame.
O kitų krikščioniškų bažnyčių mūsų atžvilgiu vieta, ko gero, geriausiai gali būti apibūdinta Bažnyčios tėvų, didžiųjų teologų žodžiais, kuriuos jie ištardavo priartėję prie Dievo slėpinio: „Tai gal geriau patylėkim“. Vis dėlto ne mums spręsti, kur kieno vieta.
Dar sakyčiau, kad pagrindinė visos ekumenizmo savaitės idėja ir intencija veikiausiai yra ta, kad mes linkime, norime ir siekiame, kad visi būtų prie Dievo, visi eitų Dievop. Tai ir yra ekumenizmas.
Tai gal visai be reikalo tuomet skundžiamės dėl to ekumenizmo? Jūs visi vienaip ar kitaip tvirtinate, kad ta krikščionių vienybė jau yra bent savo užuomazgoje. Mes visi artėjame, einame prie Kristaus. Tai gal tada nereikia ir dejuoti, kad esame tokie įvairūs ir skirtingi, gal tiesiog galim švęsti, kad esame viena.
G. S. Sakyčiau, kad visgi tai nėra tas status quo. Juk kaip ir pavienio krikščionio kelias pasižymi kitimu ir ryškėjančia branda, taip ir bendruomenėms, ir mums, gyvenantiems šiais laikais šioje Dievo mums skirtoje žemėje ir kalbantiems sava kalba, yra skirta atrasti tą vienybę. Kelio pradžioj galbūt tikrai visai nesupratome vienas kito, piktinomės, net pašiepdavome. Bet štai praeina dvidešimt metų ir jau tas dialogas bei kalbėjimasis įgauna kitą toną, gylį ir tikrai praturtina. Aš manau, kad ta vienybė ir branda nėra tolygiai besiplėtojanti. Dvasinė branda yra susijusi su Kristaus pažinimu. Krikščioniška vienybė yra per Kristų ir Kristuje, siekis pažinti Viešpatį, noras pažinti jo mintis, jo nuostatas, jo širdį ir persismelkimas ta dvasia virsta iš tiesų į didesnę brandą.
Todėl viena vertus, vienybė yra kažkas, kas ryškėja, ir to proceso tikriausiai nepagreitinsi. Kita vertus, pasakyti, kad nieko nereikia daryti arba kad ji yra, ar kad jos visiškai nėra, manau, yra netikslinga. Įsivaizduočiau tai kaip medžio augimą, gyvą procesą, kuris vystosi ir gilyn, ir galbūt į plotį, įgaudamas išorines išraiškos formas, kurių šiandien dar ne tiek daug.
Šiemet maldos už krikščionių vienybę savaitė vyksta jau šimtas pirmąjį kartą, ir tų vaisių, žinoma, yra. Juk nebesiunčiame vienas kitam anatemų, ir nebėra nuodėmė užeiti vienas į kito bažnyčią ir dalyvauti pamaldose. Kita vertus, ar tai nėra tiesiog pasaulio vystymosi pasekmė? Juk pasaulyje apskritai pastaraisiais laikais labai daug kalbama apie vienybę, apie susikalbėjimą. Ar mes šioj vietoj neinam iš paskos ir neprisiskiriam sau to, ko mus pirmiausia išmoko ar net priverčia išmokti pasaulis.
A. P. Jei iššūkiai ar laiko ženklai, kurie gimsta, paskatina ir krikščionis judėti tam tikra kryptimi, šiuo atveju krikščionių vienybės kryptimi, kuri užduota pačiame Dievo žodyje, bet buvo užmiršta, tai aš nematau nieko blogo. Juk pagrindas yra labai giluminis. Ir galbūt tai, kad judėjimas atsiranda būtent dabar ir yra tas laiko ženklas. Aš vėl pagalvojau apie tai, kad „Legendoje apie Antikristą“ taip pat kalbama apie dvi vienybes: apie pasaulietinę ir apie krikščionių vienybę. Bet juk abiem atvejais tai vis dėlto vienybė. Ir nesistebiu, jog taip vyksta ir kad tai yra vienas kitam įtaką darantys procesai, bet kartu ir vienas kitą paneigiantys. Juk mes matome Evangelijoje, kai iš didelio blogio sukuriamas pats didžiausias gėris.
V. K. Jeigu tai vyks ne dirbtinai, o iš širdies, per maldą, tai tikrai bus ir realių poslinkių. O jei viskas bus tik dėl to, kad tiesiog kartu gyvename ir niekur pabėgti negalime, todėl esame priversti sugyventi vieni su kitais, būti geri vieni kitiems, nors širdyje to gerumo jausmo nenešiojame, tai tokia vienybė iš tikrųjų nėra jokia vienybė. Gal tos pasaulinės aplinkybės ir yra Dievo ženklas. Juk Dievas mus veda, bet reikia mums patiems norėti tos vienybės. Taigi ekumeninė savaitė, mūsų maldos ir bendravimas vienų su kitais ir turėtų byloti mūsų norą, kad būtume viena. Dieve, mes juk žinome, kad Tu to nori, bet juk ir aš to noriu, ir mano brolis to nori, ir visi mes norime, todėl veikiame iš širdies, o ne dirbtinai.
Ar dar egzistuoja ta baimė, kad bendraudamas su kitu, mokydamasis iš kito ir būdamas su juo prarandi dalį savo ypatybių ir argumentų, kurie tarsi yra tavo stipriausias ginklas. Kartais atrodo, kad krikščionys tą savitumą labai saugo.
G. S. Aš sutikčiau, kad tą baimę reikia nugalėti ir nesibaiminti tapti pažeidžiamam, silpnam. Ta tariama grėsmė prarasti savo tapatybę yra, bet, matyt, čia yra panašiai kaip ir su kryžiumi, kai mirtis staiga atsiveria visai kita gyvenimo kokybe. Ir prarasdamas tą dalelę savęs, aš atrandu ją jau pasidauginusią per kitus, per kitų patirtį, ir to gyvenimo padaugėja.
Kita vertus, nesaugumo jausmas vienoje ar kitoje konfesijoje neretai ir buvo viena iš susiskaldymo ar nenoro kalbėtis priežasčių. Juk pradėjus kalbėtis, žiūrėk, ima ir po kojomis susvyruoja dalis tos žemės, nes išgirsti, kad kita pusė tai interpretuoja visiškai kitaip.
A. P. Būtent Jėzus kalba apie siaurą kelią. O tas siauras kelias - tai meilė, kuri yra nepaprastai kūrybinga. Taigi kelias, nors ir siauras, bet labai kūrybingas, ir ta kūryba yra toks nuostabus dalykas.
Teologas Karlas Rahneris, vadinamas naujųjų laikų Bažnyčios tėvu, daug kartų savo veikaluose ėmęsis svarstyti krikščionių vienybės klausimų, kalbėjęs apie absoliučiai vieningos Bažnyčios utopiją ir taip pat teigęs, kad mūsų sąlygomis neįmanoma pasiekti didesnės krikščionių vienybes už tą, kuri jau egzistuoja, vis dėlto nesiliovė svajoti apie skilimų nesužeistą krikščionių Bažnyčią ir meldė visiems Kristaus sekėjams kuo galingesnės vienybės dvasios. K. Rahneris sakė: „Duok bažnyčių vadovams įžvalgos ir drąsos, kad būsima bažnyčių vienybė jiems parūptų labiau, nei kad anksčiau rūpėjo jų bažnyčių savarankiškumas. Mes, visų bažnyčių nusidėjėliai, turime pripažinti, kad šie norai dar tikrai nėra tokie švytintys, drąsūs ir kūrybiški, kokie turėtų būti. Šventasis ir gailestingasis Dieve, padaryk, kad mes visomis išgalėmis siektume vienybės, kurios reikalauji iš mūsų.“
_64x64_9de.jpg)
