Po seminaro „Religinės mažumos šiuolaikinėje Lietuvoje: teisiniai ir socialiniai aspektai“

Sausio 17 d. Vilniuje vyko Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro (NRTIC) organizuotas partnerystės kūrimo seminaras „Religinės mažumos šiuolaikinėje Lietuvoje: teisiniai ir socialiniai aspektai“.
Renginyje dalyvavo daugiau nei 30 žmonių, kurie atstovavo 10 religinių (ne tik krikščioniškų) bendruomenių, bei 7 žiniasklaidos atstovai. Tikėjimo žodžio bendrijai seminare atstovavo vyr. pastorius Gabrielius Lukošius ir aš, laikraščio „Ganytojas“ priedo redaktorė, Žaneta Lazauskaitė.

Seminarą sudarė net kelios dalys. Pirmąjį pranešimą „Religinių mažumų teisinė padėtis Lietuvoje“ skaitė NRTIC valdybos narys Donatas Glodenis. Pradžioje pranešėjas aptarė galimus valstybės ir religijos santykio modelius. Sužinojome, kad skirtingose Europos šalyse valstybės ir religijos santykiai reguliuojami pagal skirtingus modelius, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Estijoje bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, čia nebandoma reguliuoti religinio gyvenimo ar religinių bendruomenių skirstyti į „tradicines“ ir „netradicines“; Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Suomijoje, Graikijoje, Maltoje yra pripažinta viena ar net kelios valstybinės religijos (pvz., Suomijoje valstybinės religijos yra stačiatikių ir liuteronų). Kitose šalyse: Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje, laikomasi įvairiarūšio religinių bendruomenių pripažinimo modelio.

Donatas Glodenis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje nuo seno gyveno įvairių religijų atstovai. Teisinė religinių bendruomenių padėtis bėgant laikui kito, bet valstybė religijos atžvilgiu niekada nebuvo visiškai neutrali. Šiuo metu Lietuvoje realiai veikia keturių statusų religinės bendrijos ir bendruomenės: tradicinės - įteisintos net įstatymu, valstybės pripažintos, kitos (netradicinės) registruotos bendruomenės ir neregistruotos religinės bendruomenės. Lietuvoje yra 9 tradicinės religinės bendruomenės, o dar dvi - evangelikų baptistų ir Septintosios dienos adventistų bendruomenės - valstybės buvo pripažintos vėliau. Suskirsčius religines bendruomenes į „tradicines“ ir kitas, akivaizdu, kad valstybės nepripažintos religinės bendruomenės yra silpnesnėje teisinėje padėtyje ir jos yra diskriminuojamos, nes tiesiogines išmokas iš biudžeto gauna tik „tradicinės“ religinės bendruomenės, tik jos gali skleisti savo tikėjimą mokymo įstaigose, į įvairius valstybės masto renginius kviečiama taip pat daugiausia tik „tradicinių“ religinių bendruomenių atstovai.

Ar yra galimybių pakeisti šią Lietuvoje veikiančią sistemą? Abejotina. Tai gali būti tik ilgalaikis procesas, ir pokyčiai turėtų būti susiję su konstitucinės doktrinos pakitimu, galbūt galimi ir „išoriniai stimulai“, pav.: diskriminuojamų tikinčiųjų kreipimasis į teismą (pvz. dėl tikybos pamokų), byla Europos žmogaus teisių teisme, Europos institucijų spaudimas; taip pat istorijos bėgyje galimi ir natūralūs pokyčiai.

Antrąjį pranešimą „Religinių mažumų socialinė padėtis Lietuvoje: religinės diskriminacijos kontūrai“  skaitė NRTIC direktorė dr. Milda Ališauskienė, kuri pristatė 2012 m. NRTIC atlikto tyrimo „Diskriminacija dėl religijos ir įsitikinimų Lietuvoje: religinių mažumų požiūris“ rezultatus. Tyrimo metu buvo apklausti 362 respondentai iš 17-os religinių bendruomenių. Po 20 proc. apklaustųjų nurodė priklausantys „Tikėjimo žodžio“ ir baptistų bendruomenėms, 12 proc. - sekmininkams, 10 proc. - Septintosios dienos adventistams, 6 proc. - Naujosios kartos, 5 proc. - Krišnos sąmonės religinėms bendruomenėms. 9 proc. apklaustųjų nurodė išpažįstantys senąjį baltų tikėjimą. Kitoms netradicinėms religinėms bendruomenėms save priskyrė vos po kelis respondentus. Daugiau nei pusė jų turėjo aukštąjį išsilavinimą ir tik vienas dešimtadalis jų gyveno ne mieste.

Nors Lietuvos visuomenės apklausų duomenimis tik 14 proc. apklaustųjų mano, kad religinė diskriminacija yra paplitusi, 65  proc. mano, kad ji - reta, o 15 proc. pasisako, kad religinė diskriminacija apskritai neegzistuoja, tačiau net 81 proc. religinių mažumų atstovų mano, kad religinė diskriminacija Lietuvoje yra paplitusi ir kaip jos šaltinius nurodo Romos katalikų bažnyčią (52 proc.), žiniasklaidą (43 proc.), teisės aktus (32 proc.), švietimo institucijas (16 proc.), valstybės institucijas (9 proc.), savivaldybes (4 proc.), kita (10 proc.). Didžioji dauguma apklaustųjų nurodė, kad jų bendruomenė buvo vadinama sekta, o jie patys - sektantais, kad patyrė pašaipas, patyčias ar buvo kitaip diskriminuojami tarp draugų, viešojoje erdvėje, švietimo institucijose. Tačiau absoliuti dauguma - net 90 proc. diskriminaciją patyrusiųjų niekur dėl to nesikreipia (o jei kreipiasi, tai kreipiasi į savo bendruomenės vadovus (5 proc.) ir tik 1 proc. - į policiją).

Apklausoje dalyvavusieji pritarė, kad kovojant su religine diskriminacija, turėtų būti siekiama atsisakyti skirstymo į „tradicines“ ir „kitas“ religines bendruomenes Lietuvos teisės aktuose (62 proc. apklaustųjų), 56 proc. pritarė, jog reikalingos visuomenės informavimo kampanijos apie religines mažumas, 54 proc. nurodė, kad situacija galbūt keistųsi, jei būtų objektyvesnis žiniasklaidos dėmesys religinėms bendruomenėms, 48 proc. apklaustųjų mano, kad reikalingas ir valstybės tarnautojų ir politikų švietimas apie religines bendruomenes.

Trečioje seminaro dalyje savo tyrimą „Religinių mažumų reprezentacija Lietuvos žiniasklaidoje“ pristatė VDU doktorantė Gintarė Markauskaitė. Remdamasi interneto naujienų portaluose www.delfi.lt ir www.lrytas.lt kelerius metus (iki 2012 m.) skelbtų straipsnių religijos tema analize, pranešėja atkreipė dėmesį, kad žiniasklaida vengia kalbėti apie religiją, kuri galbūt nelaikoma pakankamai aktualia ar skaitytojams patrauklia tema, o prabilusi dažnai neišvengia stereotipų ar tam tikro šališkumo. Didžioji dauguma straipsnių religine tematika rašomi apie katalikų bažnyčią, apie netradicines religines bendruomenes rašoma itin retai, o jei rašoma, tai 80 proc. rašinių apie netradicines religines bendruomenes atsiliepiama neigiamai. Dažnai straipsniuose pateikiama klaidinanti informacija, juntamas autoriaus priešiškumas aprašomai bendruomenei, stokojama objektyvių informacijos šaltinių, ieškoma skandalų, pateikiamos nukentėjusiųjų istorijos, tradicinių religijų atstovų nuomonė. Tik 20 proc. publikacijų apie netradicinėmis laikomas religines bendruomenes yra teigiamos (individų meilės istorijos, socialinės veiklos pavyzdžiai, „sėkmės“ istorijos).

Išklausę visus pranešimus galėjome pranešėjams užduoti klausimus, o vėliau, vakarieniaudami, ir daugiau pasikalbėti tarpusavyje. Buvo įdomu daugiau sužinoti apie Lietuvoje veikiančias religines bendruomenes, pamatėme, kad Lietuvoje egzistuoja įvairios diskriminacijos rūšys. Tik kol nesusiduriame su diskriminacija patys, tol nelabai įsivaizduojame, ką kartais tenka išgyventi kitiems. Tokie seminarai, supažindinantys su įvairiomis religinėmis bendruomenėmis ir atskleidžiantys tikrąją religinių mažumų padėtį, manau, padeda viešinti problemas ir kurti bendruomenių, žiniasklaidos ir visuomenės bendradarbiavimą, mažina įvairias baimes, kurios dažnai kyla būtent dėl nežinojimo, o religinių mažumų atstovus drąsina kovoti už savo, kaip Lietuvos piliečių, teises.

Už nuotraukas dėkojame Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centrui (www.religija.lt )