.jpg)
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vyko renginys „Pagrindinės XVI a. Reformacijos idėjos ir jų paplitimas Lietuvoje“, skirtas 500 metų Reformacijos jubiliejui. Susirinkusieji išklausė svarius pranešimus, diskutavo, buvo sugiedota Martyno Liuterio sukurta giesmė „Tvirčiausia apsaugos pilis“, vadinama Reformacijos himnu.
Renginį organizavo Panevėžio evangelinė bažnyčia. Pastorius Ramūnas Jukna pasidžiaugė, kad šis projektas, kurį remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, surengtas sėkmingai bendradarbiaujant su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąja biblioteka.
Paskaitos-diskusijos metu lektorius iš JAV Chris Lewis apžvelgė pagrindines XVI a. reformacijos idėjas, pakeitusias Vakarų pasaulį.
Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, dr. Deimantas Karvelis kalbėjo apie reformaciją Lietuvoje, jos paplitimą skirtinguose regionuose bei to priežastis, apie reformacijos pradininkus bei žymiausius idėjų skleidėjus.
„Ką daryti, kai būdamas kelyje galiausiai supranti, kad ne ten pasukai? Grįžti atgal ir ieškai teisingo kelio. Kaip viduramžių bažnyčia rado taką į teisingąjį kelią? Grįždama prie esminių doktrinų, kurios yra vadinamos 5 reformacijos solos“, – teigė lektorius Chris Lewis.
Savo pranešime jis pristatė penkias svarbiausias doktrinas: „Sola scriptura – „vien tik Šventasis Raštas“: vien tik Biblija yra aukščiausia krikščionio autoritetas, ne asmuo ar tradicija. Sola fide – „vien tik tikėjimas“: esame išgelbėti tik per tikėjimą Kristumi. Sola gratia – „vien tik malonė“: esame išgelbėti vien iš Dievo malonės – tame mūsų indėlio nėra, nėra bendradarbiavimo iš mūsų pusės. Reformatoriai XVI amžiuje stengėsi perteikti, tai, ką Augustinas bandė atverti V amžiuje: nebūsime išgelbėti dar daugiau stengdamiesi. Tai Dievas ištiesė ranką ir išgelbėjo mus. Solus Christus – „vien tik Kristus“: tik Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas, Dievas ir Karalius. Jis vienintelis kelias į išgelbėjimą. Soli Deo gloria – „vien tik Dievui garbė“: mes gyvename tik Dievo garbei. Visa, ką Dievas daro, yra mūsų labui ir Jo garbei“.
Pasak Ch. Levis, šios pagrindinės doktrinos ir atvedė į bažnyčios istorijoje didžiausią prabudimą. Jo teigimu, kuomet šiuolaikinė bažnyčia grįš prie šių esminių doktrinų, vėl galėsime regėti naują reformaciją.
Istorikas prof. dr. Deimantas Karvelis pažvelgė į reformacijos ištakas, jos pradininko Martyno Liuterio asmenybę ir veiklą, tris reformacijos bangas Lietuvoje ir žymiausius skleidėjus. Kaip plito reformacijos idėjos Lietuvoje, kokią įtaką jos padarė kultūros, švietimo, politikos ir kitose srityse buvo išsamiai aptarta pranešime. Žemiau pateikiame svarbiausius teiginius apie reformacijos reikšmę Lietuvos raidai.
Renginio pabaigoje profesorius, dr. D. Karvelis Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešėjai bibliotekai dovanojo savo knygą „Iš Radvilų giminės istorijos: Biržų kunigaikštystė ir jos visuomenė 1547–1655 metais“.
Apie reformaciją
Reformacijos šalininkų įvedamos kultūros naujovės, judėjimas tapo kultūros modernizacijos veiksniu. Reformacija sudarė galimybes Lietuvos DK susiformuoti nescholastinei teologijai. Reformacijos šalininkai intensyviausiai brandino kritinį santykį su socialine savo meto tikrove, pirmieji pateikė visuomenės ir valstybės taisymo projektus. Evangelikai reformatai Lietuvoje XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje pirmieji parašė Lietuvos DK kultūros istorijoje tekstus, kuriuose pradėjo svarstyti miestiečių vietos visuomenėje problematiką.
Viena iš reikšmingiausių naujovių, ženklinusių naujųjų laikų pradžią, buvo spaudos technologijos panaudojimas idėjoms skleisti, pažiūroms formuoti. Reformacija skatino daug aktyvesnį ir įvairesnį santykį su kultūrine veikla, reformacijos Lietuvoje vadovai savo veikla intensyviai kūrė spaustuvių steigėjo, knygų mecenato, mokslus vertinančio asmens įvaizdį, kuris tapo prestižo ženklu. Naujovės plitimą skatino ir noras pakelti prestižą, ir suvokta raštingumo, išsimokslinimo nauda, o svarbiausia, paties evangelikų tikėjimo kurtoji nuostata – pažinti Šventąjį Raštą. Jie šį pažinimą, šių dienų terminais tariant, siekė padaryti masinės kultūros elementu. Naujas kultūros reiškinys Lietuvos DK buvo evangelikų atlikti ir išleisti Šventojo Rašto tekstų vertimai, jų interpretacija.
Nemaža naujovių Lietuvos DK evangelikų iniciatyva buvo perimta švietimo srityje. Jau pirmaisiais reformacijos raidos dešimtmečiais jos šalininkai siekė suformuoti visą švietimo sistemą Centrinės ir Vakarų Europos pavyzdžiu. Evangelikai pradėjo ją kurti, tačiau dėl įvairių aplinkybių jos iki galo neišbaigė. Trys nerealizuoti bandymai Vilniuje įkurti evangelikų universitetą (du 1561–1565 m. ir 1588 m.) tapo stipriu impulsu imtis šios akcijos Katalikų Bažnyčiai. Reformacija suformulavo aukštojo išsilavinimo reikalavimus dvasininkams. Išsilavinimas, gebėjimas bendraujant, polemizuojant remtis intelektualiniais argumentais, erudicija evangelikų kultūrinėje dvaro ir Bažnyčios aplinkoje darėsi būtinu dalyku.
Reformacija stipriai pakeitė požiūrį į Bažnyčios materialinių resursų naudojimą – evangelikai didesnę dalį nei ikireformaciniais laikais skyrė mokymui, knygų leidybai ir per tai – tikėjimo mokymo skleidimui.
Neprilygstamą reikšmę Lietuvos kultūros istorijoje turėjo reformacija, pradėjusi kurti spaudą lietuvių kalba ir suteikusi esminį postūmį sudėtingai spaudos ir rašto komplekso lietuvių kalba raidai.
Pirmosios evangelikų pastangos kurti vidurinio lygio mokyklą ir universitetą paskatino Vilniaus katalikų vyskupą pozityviai reaguoti jau į kelis metus vykusį raginimą ir apsispręsti skirti lėšų jėzuitų kolegijai ir universitetui steigti, nors anksčiau ir turtų buvo ne daugiau, ir visuomenės poreikis švietimui buvo ne mažesnis. Įkurtas Vilniaus universitetas netrukus tapo ir aukštąjį mokslą baigusiųjų sluoksnelio formuotoju, ir kultūrinio ryšio su universitetais laidu, ugdė iš Lietuvos DK kilusius dvasininkus, mokyklų mokytojus ir universiteto profesorius. Ši naujovė greitai tapo ypač reikšminga Lietuvos kultūros raidai.
Reformacijos teikiami kūrybiniai impulsai kultūrai buvo rezultatyvūs tol, kol jos šalininkai turėjo ką pozityvaus pasiūlyti tautos ir valstybės kultūrai, ir tol, kol katalikiškoji visuomenės dalis į tą iššūkį reagavo pozityviai. Vėliau ji prarado kultūros proceso paskatos vaidmenį. Tačiau tas laikotarpis, kuris truko Lietuvoje beveik šimtmetį, buvo vienas iš kūrybiškiausių Lietuvos kultūros istorijos laikotarpių.
Pagal prof. dr. D. Karvelio pranešimą „REFORMACIJA LIETUVOJE. Neišnaudotas inovacijų kelias „valstybėje be laužų“
Parengė Virginija Januševičienė
Arnualdo Dalindos nuotr.
Kviečiame peržvelgti kelias renginio akimirkas. Vaizdo įrašas ir reportažas ruošiami.
