Tieskime bendrystės tiltus: malda už krikščionių vienybę Vilniaus bažnyčioje

Sausio 24 d. Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis“ vyko malda už krikščionių vienybę. Į renginį susirinko tikintieji iš skirtingų sostinės bendruomenių ir jų ganytojai.
Dalyvavo mūsų bendrijos vyresnysis pastorius dr. Giedrius Saulytis, kunigas Stasys Kazėnas SJ (Romos katalikų bažnyčia, Šv. Jonų bendruomenė), kunigas Ričardas Dokšas (liuteronų bažnyčia, Vilniaus parapija), evangelikų reformatų bažnyčios generalinis superintendentas Tomas Šernas, pastorius Irmantas Pinkoraitis (baptistų „Naujojo Testamento“ bažnyčia), vyresnysis pastorius Anatolijus Dmitrukas (sekmininkų bažnyčia „Biblijos kelias“). Pamaldos prasidėjo vyr. pastoriaus Giedriaus Saulyčio pasveikinimo žodžiu ir mūsų bažnyčios choro „Maranata“ atlikta giesme „Laiminkite Viešpatį“ (134 psalmė). Tolesnė tarnavimo eiga buvo perpinta Šventojo Rašto skaitiniais (1 Kor 1, 10-13; 12, 4-27 ir Fil 1, 27 Fil 1, 27-30; 2, 1-11), kuriuos skaitė Vilniaus bažnyčios pastoriai Darius Širvys ir Andrius Bernotas, giesmėmis ir ganytojų žodžiu bei maldos intencijomis.

Bendruomenių ganytojų pasisakymai ir maldos intencijos pasižymėjo paprastumu, nuoširdumu ir sykiu gilumu,   dominavo mintis, jog mes, nors ir priklausydami skirtingoms konfesijoms, esame reikalingi vienas kitam, todėl ieškokime būdų, kaip tiesti bendrystės tiltus. Vienu ar kitu aspektu buvo paliestas ir gyvenimiškais pavyzdžiais pailiustruotas tikinčiųjų vienybės klausimas. Priminsiu keletą įžvalgų ir svarbiausių minčių, kuriomis tą vakarą dalijosi pastoriai ir kunigai.

Kunigas Tomas Šernas savo maldos intencijoje pirmiausia išreiškė liūdesį ir nerimą dėl to, jog dažnai skirtingų konfesijų bendruomenės kitų bažnyčių atžvilgiu laikosi nuostatos „Man tavęs nereikia“ (plg. 1 Kor 12, 21). Tai primena smėlio dėžėje žaidžiančius vaikus, kurie atstumia kitus, sakydami: „Eikit iš čia, mums jūsų nereikia.“ Kunigas ragino nepasiduoti tokiai nuostatai ir siekti artimesnės bendrystės bei ją puoselėti.

Pastorius Irmantas Pinkoraitis, remdamasis ištrauka iš Laiško efeziečiams (Ef 3, 14-21), pabrėžė, kad vienybės šaltinis yra mūsų Viešpats Jėzus, ir, jeigu bažnyčios stengsis geriau Jį pažinti, tvirtės ir jų vienybė.

Pastorius Anatolijus Dmitrukas taip pat akcentavo tai, kad tikintieji yra vieni kitiems reikalingi, pailiustruodamas šią tiesą Apaštalų darbų 27 skyriaus epizodu, kuriame minima, kaip jūreiviai bandė bėgti iš skęstančio laivo, bet kareiviai, įspėti apaštalo Pauliaus, - Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite - jiems neleido (Apd 27, 30-32).

Kunigas Ričardas Dokšas savo maldos intencijoje palinkėjo tikintiesiems širdyje prisiliesti prie dieviškos meilės, kad ji suminkštintų mūsų kietas širdis ir pripildytų jas pasiaukojančia, kupina gailestingumo meile.

Kunigas Stasys Kazėnas papasakojo atsitikimą, kaip stačiatikių tikintysis buvo palaidotas katalikų bažnyčioje katalikų kunigo, ir tai, anot jo, buvo pats tikriausias krikščionių vienybės ir ekumenijos pavyzdys.

Dr. Giedrius Saulytis, be kita ko, mums priminė apie apaštalą Barnabą, kuris bene geriausiai iš apaštalų suprato Viešpaties maldos dėl tikinčiųjų vienybės reikšmę ir neatsitiktinai buvo apaštalų pramintas paguodos sūnumi. Pauliaus Jeruzalės bažnyčia niekaip nebūtų įsileidusi į savo ratą, jei ne visų gerbiamo bažnyčios nario užtarimas. Tai jis „nusivedė [Saulių] pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Viešpatį ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis drąsiai pamokslavęs Jėzaus vardu“(Apd 9, 27). Kristaus mokiniai Jeruzalėje Pauliumi netikėjo, tačiau į Barnabo, turėjusio autoritetą, žodžius privalėjo įsiklausyti. Barnabas, anot pastoriaus Giedriaus, buvo tarpininkas, tiesiantis bendrystės tiltus; Kristaus Kūnui Lietuvoje ir šiandien reikia tokių barnabų, ypač tarp vadovų. „Šiandien, kai beveik visos konfesijos dejuoja dėl lankytojų apatijos, pašaukimų mažėjimo, ganytojų stokos ir pan., neišmintinga į krikščionių bendrystę žiūrėti pro pirštus. Mes vienas kitą galėtume sustiprinti, praturtinti ir atgaivinti. Jei gebame skaityti laiko ženklus, turėtume suprasti, ką Dvasia kalba bažnyčioms, - krikščionys vienas kitam reikalingi“, - kalbėjo dr. G. Saulytis, baigdamas savo maldos intenciją.

Pamaldų metu broliai ir sesės, patirdami stiprų Šventosios Dvasios artumą, garbino Viešpatį kartu su choru „Maranata“ ir bažnyčios „Biblijos kelias“ šlovintojų grupe. O pabaigoje visų dar laukė agapė bažnyčios kavinėje, kurioje buvo galima pasivaišinti, artimiau susipažinti ir pabendrauti.