Vaikų vasaros stovykla „Pažinkime kuršių kraštą“

Vos pasibaigus vienai vaikų vasaros stovyklai mintys jau krypsta į ateinančių metų stovyklos nuotykius. Taip buvo ir šį kartą.
Džiugu, kad stovyklos kasmet tobulėja: įvairesnė darosi jų veikla, stovyklos tampa ilgesnės. Giliau šaknijasi ir Dievo darbas mumyse bei vaikų gyvenimuose. Taigi praėjusios vasaros pabaigoje buvo nutarta, kad šiais metais stovykla bus rengiama Latvijoje, vyrų reabilitacijos centro patalpose. Stovyklą pradėjome planuoti jau žiemą - parengėme stovyklos „Pažinkime kuršių kraštą“ projektą, kurį pateikėme Akmenės rajono savivaldybei, ir jam buvo pritarta. Tiesa, likus vos dviem savaitėms iki išvykos, mus bandė gąsdinti įvairūs nesklandumai dėl transporto priemonių, dėl pagalbininkų, tačiau vylėmės, kad Dievas nevėluos, atsakys ir parūpins visko ko reikia - taip ir įvyko.

Birželio 17 dieną apsigyvenome sename Nikracės dvare. Vėliau išaiškėjo, kad pirmasis dvaro savininkas taip pat buvo tikintis žmogus - ši mintis mus ir džiugino ir stebino. Nors pastatas ir neatrodė patrauklus, tačiau aplinka pakerėjo savo medžių gausa ir įvairove, alėjomis, įrengtomis pasisėdėjimo vietomis, stadionu, tvenkiniu. Išvykos, žaidimai, pasėdėjimai prie laužo, dvasinės valandėlės, viktorinos, maudynės.....Kiekvieną dieną pradėdavome mankšta. Pasportavus lauke, ant stalo jau vaikų laukdavo gardūs pusryčiai, kuriuos kasdien laimino vis kitas mažasis stovyklautojas. Kas rytą, prieš dienos ekskursijas, visad paprašydavome Dievo malonės tai dienai giesmėmis ir maldomis. Visiems vaikams buvo suteikta galimybė garsiai skaityti Dievo žodį, taip pat vaikai galėjo klausytus pastoriaus M. Palionio pamokslų vaikams. Tik pasistiprinę dvasiniu maistu ieškodavome kitokio peno savo sielai. Net kelionėse vaikai toliau giedodavo pamėgtas giesmes. Išsirinkome ir stovyklos giesmę, be kurios neapsieidavo nė vienas vakaras prie laužo. Džiugu, kad  stovyklai įpusėjus kvietimą melstis atgailos malda išgirdo net dešimt vaikų.

Šiandien, kai stovykla jau senokai baigėsi, žvelgiant į nuotraukas sunku patikėti, kad tiek daug galima nuveikti per šešias dienas. Susipažinome su Kuršių kraštu - lankėmės Kuldygoje, Liepojoje, Grobinos miestelyje. Klausėmės senų istorijų prie laužo apie kuršių gyvenimą nuo pat pirmo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose iki tol, kai kuršiai nustojo gyvuoti kaip etninė grupė. Kadangi kuršių gentis garsėjo kaip nuožmūs vikingai, kovotojai, stovyklautojai taip pat išbandė save šaudydami. Kiekvienas nors kartą turėjo pataikyti į taikinį, kad būtų pripažintas kuršių gentainiu. Turėjome ir ypatingą vietą maudynėms - vaikai turėjo galimybę ne tik pasimaudyti, paplaukyti, bet ir šokinėti nuo nedidelio senovinio tilto. Neapsieita ir be nuobaudų už blogą elgesį, pavyzdžiui, už keiksmažodžius vaikai darydavo atsispaudimus. Tik kasdienės maldos, giesmės, Dievo žodžio klausymas nebesiderino su keiksmažodžiais, ir stovyklai baigiantis taikyti nuobaudų nebereikėjo.

Kadangi buvo planuota tarptautinė stovykla, stovyklautojai susipažino su netoliese esančiame reabilitacijos centre globojamais latvių vaikais. Centro vadovas - katalikų kunigas, mielai mus priėmė ir leido naudotis visomis centro gėrybėmis, sudarė sąlygas gerai praleisti laiką su latvių vaikais. Linksmos varžybos, pašėliojimas pirtyje, bendras pietų stalas sugriovė visus kalbos barjerus ir tarp vaikų užsimezgė draugystė.

Didžiausias atlygis tarnavusiems ir pastiprinimas ateičiai - tai vaikų atsiliepimai apie stovyklą: „....niekados negalvojau, kad tiek daug galima nuveikti per šešias dienas.“... „Ši stovykla, su jumis, buvo pati geriausia kokią esu turėjusi“... „Nors stovykloje nors ir buvo daug intrigų ir pykčių, bet viskas buvo - tobula. Grįžtam gal atgal į dvarą? dar mėnesį taip pabūtume.....“   Be to, stovykla tapo puikia galimybe vaikams ir paaugliams pasinerti į puikią dvasinę atmosferą, kurią kūrė stovyklos vadovai. Kadangi drauge stovyklavo ir vaikų dienos centro vaikai, ir bažnyčios narių vaikai, pradžioje iš pastarųjų teko nugirsti nepasitenkinimų. Atrodė, kad tarp vaikų tvyro nemaloni praraja. Stovyklos pabaigoje vaikai susidraugavo ir niekas nebeskirstė į „ mes ir tie.....“. Vaikai iš socialinės rizikos šeimų, kiekvienas su savo skaudžia patirtimi, pajuto, kad gyvenimas gali būti ir kitoks. Čia jie visi buvo mylimi, išklausomi. Dėkojame Dievui už galimybes dalyti meilę bei auginti ją vaikų širdyse.

Vaikų dienos centro vadovė Lina Jocienė