Vienybės link

Homilija. Ekumeninės pamaldos Bažnyčioje Tikėjimo Žodis. 2008 m. sausio 24 d.

Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia! 133 Psalmė

Nė vienas nepasirenkame šeimos, kurioje gimstame. Nepasirenkame ir vietinės bažnyčios, kurioje susitinkame su gyvuoju Dievu ir gimstame į Jo karalystę. Praeina kiek laiko ir sužinome, kad Tėvas turi ir daugiau vaikų, o mes, pasirodo, turime daugiau brolių ir sesių, nei galvojome pradžioje. Tikintys trivieniu Dievu, kurį apreiškia Šventasis Raštas, ir priimantys Jėzaus dovanotą atpirkimą yra viena šeima, sudaro vieną Kristaus kūną. Esame viena tauta. Dievo tauta. Bažnyčia panaši į biblinį Izraelį, kurį sudarė 12 giminių. Viešpats Jėzus neatsitiktinai pasišaukė 12 apaštalų. Nors jie skirtingi, tačiau seka paskui vieną Ganytoją. Nors kiekviena giminė paveldui gauna skirtingą teritoriją, jos visos per šventes susirenka į vieną Šventyklą. Ir Dangiškojo miesto paveikslas, kurį mums nutapė Jonas Apreiškime, byloja apie skirtybes vienybėje. Ant dvylikos Dangiškojo miesto vartų puikuojasi 12-os Izraelio patriarchų vardai, o ant pamatų - iškalti 12-os apaštalų vardai.

Dievo tautos istorija skausminga. Skaudu, kai namiškiai tampa priešais. Izraelis buvo suskilęs į Šiaurės ir Pietų karalystes, Bažnyčia suskilo į Vakarų ir Rytų. Tamsiausi Dievo tautos istorijos puslapiai Senojo Testamento metu - tai pilietiniai karai tarp giminių. Dingstys būdavo įvairios. Kartais pakakdavo to, kad viena giminė, eidama į karą su pagonimis, nepakviesdavo kitos eiti drauge. Tuomet, kaip skaitome Teisėjų knygoje, kitaip ištartas žodis galėjo būti dingstis brolių žudymui (Teis 12 sk.). Analogijų nesunku atrasti ir Bažnyčios istorijos vingiuose. Tačiau negi tos pačios tiesos, ištartos skirtingomis tarmėmis ar išreikštos skirtingomis liturgijomis, turi mus atskirti ir supriešinti? Iš Nehemijos maldos sužinome, jog dvylikos Izraelio giminių diaspora buvo atlygis dėl nuodėmių ir nesudužusių širdžių (Neh 1 sk.). Tačiau jeigu jie atgailautų, Viešpats žadėjo surinkti išsisklaidžiusią tautą ir suvienyti ją toje vietoje, kur garbinamas Dievo vardas.

Dvylikos giminių piligrimų lūkesčius apdainuoja 133 psalmė. Keliaudami iš skirtingų vietų į Sioną, jie trokšta tos atgaivos, kurią Viešpats suteikia tik broliams susijungus. Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena! Vienybė - didžiausias dvasinių piligrimų tikslas. Tos vienybės pamatas yra vyriausiasis kunigas - Aaronas. Psalmininkas neatsitiktinai prisimena jo įšventinimo į vyriausiuosius kunigus dieną, kai malonų patepimo aliejaus kvapą, pasklidusį po stovyklą, užuodė kiekvienas tautos narys, nesvarbu, kokiai giminei priklausytų. Ir mūsų vienybės pagrindas yra Vyriausiasis Kunigas Jėzus Kristus. (Hbr 2, 17; 7-9 sk.). Artėdami prie Jo, artėjame vienas prie kito. O iš Jo tekantis brangus patepimo aliejus skleidžia malonų Jėzaus Kristaus pažinimo kvapą kiekvienoje vietoje, kur tik iš širdies šaukiamasi Jo vardo (2 Kor 2, 14-16). Te šio vakaro malda padeda mums suartėti. Didachėje, arba Dvylikos apaštalų mokyme, eucharistijos maldoje skamba štai tokie žodžiai: „Kaip ši laužoma duona buvo išsklaidy­ta kalnuose ir vėliau surinkta tapo viena, taip tebūna surinkta ir tavo Bažnyčia nuo žemės pakraščių į tavo karalystę". Tebūna šie apaštališkų tėvų žodžiai ir mūsų malda šį vakarą. Te Dvasios bendrystė atgaivina mus tarsi Hermono rasa. Te Viešpats būna maloningas Siono kalnui, savo Bažnyčiai, ir tegul suteikia mums palaiminimą ir amžiną gyvenimą jau čia, šioje vietoje.