Diskusijos pradžioje žodis buvo suteiktas VDU doktorantei Gintarei Markauskaitei, kuri pristatė tyrimą, atliktą rašant magistro darbą „Religinės įvairovės reprezentavimas Lietuvos žiniasklaidoje“. Remdamasi interneto naujienų portaluose www.delfi.lt ir www.lrytas.lt kelerius metus (iki 2012 m.) skelbtų straipsnių religijos tema analize, pranešėja atkreipė dėmesį, kad žiniasklaida vengia kalbėti apie religiją, kuri galbūt nelaikoma pakankamai aktualia ar skaitytojams patrauklia tema, o prabilusi dažnai neišvengia stereotipų ar tam tikro šališkumo. Nors Lietuvoje egzistuoja apie šešiasdešimt religinių bendruomenių, publikacijose religijos tema dominuoja Romos katalikų bažnyčia. Atsiliepimai apie šią Lietuvos bažnyčią daugiausia palankūs, jos atstovų nuomonės dažnai teiraujamasi įvairiais socialinio ir politinio gyvenimo klausimais, o pati bažnyčia tapatinama su Lietuvos krikščionybe, bendruomeniškumu ir tradicija. Kitos tradicinės bendruomenės (stačiatikiai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai ir kt.) taip pat pristatomos iš esmės palankiai, nors antraštėse dažnai stengiamasi sukurti sensaciją bei jaučiamas žurnalistų atsiribojimas, skirstymas į „mes“ ir „jie“.
Visai kitoks vaizdas ryškėja analizuojant su netradicinėmis bendruomenėmis, ypač - su naujaisiais religiniais judėjimais susijusias publikacijas. Didžioji dalis publikacijų (58 proc.) apie šias bendruomenes nagrinėtuoju laikotarpiu buvo neigiamos. Rašant apie šias bendruomenes siekiama sukurti sensacijas, vartojami įvairūs „stiprūs“ epitetai, tokie kaip „baisi sekta“, „išnaudotojai“, „narių viliojimas“, „smegenų (ir pinigų) plovimas“, „keistenybės“, „baisi grėsmė“ ir pan., o dalykai, būdingi ir daugeliui tradicinių religinių bendruomenių (pvz., aukų rinkimas), kalbant apie netradicines religines bendruomenes apibūdinami ypač nepalankiai. Šiuo atveju ypatingai pasigendama nešališkos ekspertų nuomonės, pačių bendruomenių atstovų balso, ypač ryškus stereotipų pasitelkimas ir tolerancijos stoka. Neigiamos tokio požiūrio pasekmės neišvengiamos, nes žiniasklaida - ideologinis instrumentas, kuris turi įtakos visos visuomenės požiūriui.
Tikėjimo žodžio bendrijos vyresnysis pastorius, kuriam taip pat buvo suteiktas žodis, paminėjo, kad per 25-erius gyvavimo metus bendrija „Tikėjimo žodis“ sukaupė nemažą bendravimo su žiniasklaida patirtį. Ir nors ši patirtis ne visuomet buvo neigiama (pvz., pačioje bažnyčios gyvavimo pradžioje žiniasklaida buvo labiau žingeidi), nuo 1992 m. bendruomenė pradėta vaizduoti itin tendencingai ir nepalankiai. Pastoriaus nuomone, tai lėmė daug įvairių priežasčių, tarp kurių galima paminėti sensacijų vaikymąsi, piktavališkumą, nepakankamą įsigilinimą, žvelgiant „iš šono“ ir t. t. Tokį požiūrį iš dalies galėjo paskatinti ir tuometinis bendruomenės narių kategoriškumas, jaunatviškas užsidegimas. Deja, dėl ilgą laiką trukusio žiniasklaidos tendencingumo, mes, šios bendruomenės tikintieji, jautėmės ir dažnai tebesijaučiame antrarūšiais visuomenės nariais - šis požiūris tebėra gajus įvairiausiuose lygmenyse, pradedant valdžios institucijomis ir mokymo įstaigomis ir baigiant kasdieniu, „buitiniu“ bendravimu. Pastorius ypatingai pabrėžė, kad žiniasklaidos pareiga ir uždavinys - visus mūsų valstybės piliečius laikyti lygiaverčiais, nes jie netampa blogesni dėl „kitokių“ religinių įsitikinimų.Renginio pabaigoje žurnalistai pastoriui Gabrieliui ir Krišnos sąmonės organizacijos atstovui ryšiams su visuomene Sauliui Domarkui uždavė klausimų apie bendruomenių finansavimą, narių skaičių, požiūrį į kitas bendruomenes ir kt., kurie, deja, tik patvirtino pranešėjų ką tik išdėstytas mintis apie vyraujančius stereotipus bei tebejaučiamą ribą tarp „savų“ ir „kitokių“. Atsakydamas į klausimus Gabrielius Lukošius atkreipė dėmesį, kad žvelgiant „iš šono“ kartkartėmis sunku įsivaizduoti, ką išgyvena asmuo ar bendruomenė, į kuriuos nuolat nukreiptas žiniasklaidos priešiškumas. Pastorius, be kita ko, paminėjo, kad nors pastaruoju metu šis priešiškumas mažėja, sunku tikėtis, jog po ilgus metus trukusio „stūmimo į užribį“ tarp bendruomenių ir žiniasklaidos akimirksniu užsimegztų atvirumu ir abipusiu pasitikėjimu pasižymintys santykiai.
Dėkojame seminaro organizatoriams, ypač - Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro direktorei Mildai Ališauskienei už galimybę dalyvauti šiame įdomiame renginyje. Viliamės, jog šis dialogas paskatins Lietuvos žiniasklaidą atsisakyti įvairių įsitikinimų besilaikančių piliečių skirstymo į „geresnius“ ir „antrarūšius“, o įvairovė bus suvokiama ne kaip skaldantis, bet kaip visą Lietuvos visuomenę praturtinantis veiksnys.
Dalia Janušaitienė
Nuotraukos Linos Straigytės
_64x64_9de.jpg)
