.jpg)
Šių metų rugsėjo 15–19 d. su vyru Aidu viešėjome Dublino lietuvių evangelinėje bendruomenėje. Šios bažnyčios vyresnieji, Daiva ir Eduardas Smelovai, jau septintus metus iš eilės, kviečia mus kartą per metus atvykti į bendruomenę, pabendrauti su mūsų tautiečiais Dubline, pasidalinti įžvalgomis, patarnauti skirtingomis dovanomis bei pailsėti ir pasisemti tarp jų esančios Dievo malonės. 
Kiekvienas apsilankymas pasižymi savitu charakteriu, aiškia poteme. Šiais metais, atrodytų, viskas sukosi aplink vieną ašį – žmogaus dievišką prigimtį, tarsi Dievas norėtų pasakyti: „Įsižiūrėkite ir branginkite kiekvieną žmogų – jis yra mano atvaizdas...“
Mums atvykus, vyresnioji Daiva papasakojo, kad šiuo metu studijuoja nuotoliniu būdu – internetu mokosi Biblijos kursuose, kuriuose pradėjo nagrinėti Pradžios knygoje aprašytą sukūrimą. Labiausiai ją sujaudino mintis, kad kiekvienas žmogus yra Dievo atvaizdas ir yra vertas didelės pagarbos. Nors atvaizdas gali būti sužeistas, įskilęs, net sudužęs, tačiau jis vis tiek nepraranda savo vertės, nes atspindi savo Kūrėją. Panašiai kaip ir meno šedevrai, nors jie būtų pažeisti laiko ar stichijos, jie nepraranda savo vertės dėl meistro, kuris juos sukūrė, vardo…
Šeštadienį, prieš vakaro taranavimą, apsilankėme Dublino nacionalinėje galerijoje. Stovėjome priešais garsių meistrų paveikslus ir žvelgėme į žmones, kurie buvo nutapyti prieš šimtą ir daugiau metų. O jie iš skirtingų epochų paveikslų ramiu žvilgsniu žiūrėjo į mus, lyg sakydami: „Mes buvome ten, kur dabar esate jūs. Gyvenimas – trumpalaikis ir brangus, saugokite jį, nes dabar jūsų valanda gyventi, kurti, būti oriais ir laisvais žmonėmis, atspindėti savo Kūrėją...“
Vakare Dublino Grace bažnyčios patalpose gausiai susibūrė lietuvaičiai. Pradžioje šlovinome Viešpatį Juros ir Justo kurtomis giesmėmis, širdimis ir mintimis panirdami į šlovinimo upę. Guodžiantis ir drąsinantis Dievo artumas vedė mus prie kitos dalies – po šlovinimo vyko moterų ir vyrų sielovadiniai pokalbiai. Atskirai kalbėjomės, analizavome tai, kas svarbu abiejų lyčių atstovams. Su moterimis gilinomės į savo prigimtį, kokią Dievas mums suteikė, nuo kurios negalime pabėgti. Kad ir kur būtume, ji mus pasiveja.
Moterys iš prigimties yra davėjos: jos dalija save vaikams, sutuoktiniui, draugėms, tėvams, bažnyčiai, visuomenei... Gali save 
atiduoti iki paskutinio lašo… Tuo tarpu vyrai kitokie: jie yra užkariautojai, užėmėjai, įtvirtintojai. Tad jei abi šios prigimtys peržengia savo vidinius poreikius ir yra pažeidžiamos gyvenimo iššūkių, sunkumų ar traumų, gali skirtingai išreikšti savo sužeistumą.
Moterys dėl perdėto savęs atidavimo lengvai prisiima aukos vaidmenį. Prislėgtasis (-oji) nemato šviesių dienų, kas turi linksmą širdį, tam visuomet šventė (Pat 15, 15). Na o sužeidus vyro orumą, jis, iš prigimties linkęs užkariauti, nejučia tampa agresyvus ir gali tapti psichologiniu ar dvasiniu agresoriumi. Apie tai per mažai kalbame bažnyčiose, nes klaidingai manome, kad atidavimas ir užėmimas visada būna pozityvus ir tik šventas dalykas. Tačiau svarbu žinoti, jog atidavimas ir užėmimas gali būti ir destruktyvūs, žalojantys mus pačius ir kitus, artimus žmones. Todėl moterims ir vyrams svarbu nuolat grįžti prie savo vidinio orumo, savo vidinių poreikių ir, Viešpaties Dvasiai padedant, tinkamai juos prižiūrėti.
Daugiau dėmesio skyrėme moterų atsinaujinimo ir dvasinio sustiprinimo Dieve būdams. Kiekviena moteris bandė rasti savitą atsinaujinimo kelią, kuris jai labiausiai tinka. Juk nėra nustatytų taisyklių, pagal kurias galėtume save ar kitus sverti. Svarbu pažinti ir priimti save, kaip Dievas sukūrė. Galiausiai savianalizė peraugo į užtarimo maldą viena už kitą, kurią lydėjo inspiracija ir pranašystės dvasia. Vyrai taip pat ieškojo kūrybinių būdų būti savimi ir apreikšti Jo malonę savo gyvenime.
Sekmadienio popietę tikintieji gausiai rinkosi į bendras pamaldas. Muzikos akordai ir šlovinimo tėkmė vėl visus trokštančius Dievo ir Jo pažinimo sujungė į dvasinį vienį. Šį kartą dalinausi žodžiu, kuriuo pati pastaruosius metus gyvenu – apie Dievo suteiktą nuostabią gyvenimo dovaną. Nagrinėdama evangelisto Mato 25 skyriuje aprašytą palyginimą apie talentus, pastebėjau, jog gyvenimas yra Dievo nuosavybė – lyg Jo ūkis, kurį Jis davė mums prižiūrėti, plėtoti ir vystyti. Jis gerbia ir myli mus bei trokšta, kad gyvendami ramybės ir laisvės sąlygomis, tinkamai įvertintume tai, ką turime iš Jo. Svarbu suprasti, kad žemiškasis ir dangiškasis gyvenimas Dievui yra vientisi. Deja, krikščionys, labiau pabrėždami dangiškąjį gyvenimą, linksta vieną sumenkinti, o kitą iškelti arba supriešina žemiškąjį gyvenimą su amžinuoju – dangiškuoju. Svarbu suvokti, kad gyvendami žemiškąjį gyvenimą pagal Jo norą, gyvename ne žemesnės prigimties, ne menkesnį, bet taip pat dievišką ir dvasinį gyvenimą. Pamokslo pabaigoje aptarėme tai, kas gali tapti rimtomis kliūtimis, kas gali paskatinti užkasti savo talentą-žemiškąjį gyvenimą ir nustoti gyventi visa širdimi ir protu. Baigdami susirinkimą meldėmės, kad Dievas gydytų širdis ir leistų gyventi žemėje veikliai bei kūrybingai, nuoširdžiai mylint ir atvirai žavintis Dievo gyvenimu.
Po pamaldų dar ilgai bendravome, vaišinomės ir giedojome, sotindamiesi brolišku artumu ir meile. Šioje kelionėje ne tik kėlėme kitų vidinį orumą, bet ir patys buvome padrąsinti, sustiprinti, praturtinti tuo, kuo gyvena mūsų broliai ir sesės Dubline.
Nuoširdžiai dėkojame jums už meilų priėmimą, brolišką ir seserišką paslaugumą, o labiausiai už Dievo trokštančias širdis!
