Kreipdamasis į Trečiąjį Lozanos kongresą, skirtą pasaulinei evangelizacijai, žymus teologas sakė krikščionimis, kad jie prarado savo principingumą ir pradėjo garbinti stabus: galią ir šlovę, populiarumą ir sėkmę, turtą ir godumą.
„Kaip jūs manote, kokia didžiausia kliūtis Dievo troškimui, kad Evangelija būtų paskelbta visam pasauliui? Tai ne kitos religijos. Tai ne persekiojimai. Tai ne priešiška kultūra... Didžiausia pasaulį gelbstinčios Dievo misijos problema - tai Dievo žmonės. (...) Dievą labiausiai skaudina ne pasaulio nuodėmė, bet žlugimas, nepaklusnumas ir priešinimasis tų žmonių, kuriuos Dievas atpirko ir pašaukė būti Jo žmonėmis".
Anksčiau paminėta stabmeldystė, anot jo, kelia didžiausią grėsmę misijai pasaulyje. Kai kurios evangelikų bendruomenės, tvirtina teologas, „apsėstos" statistikos ir rezultatų, kurie lemia „nepagrįstas pretenzijas ir nepatvirtintus skaičius", o taip pat „neteisingus pranešimus, manipuliaciją ir sąmoningą melą".
„Mes negalime statyti Dievo karalystės ant nesąžiningumo pamatų, meluodami apie savo sėkmę arba priimdami duomenis, apie kuriuos žinome, kad jie abejotini, tačiau padės gauti finansavimą mūsų projektams. Tai stabmeldystė melagingai sėkmei".
Teisinga yra priimti tai, ką Biblija sako apie Dievo palaiminimus ir Šventosios Dvasios jėgą. Ch. Wrightas teigia, kad kai kurie pamokslininkai iškreipia Bibliją, „apeliuodami į žmonių godumą" ir neminėdami to, ką Biblija kalba apie kentėjimus ir raginimą kiekvienam tikinčiajam nešti savo kryžių. Tokie pamokslininkai, anot jo, „praturtina patys save", o jų gyvenimas tampa visai priešingu Kristaus mokymui ir gyvenimui.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, jog yra nemažai „neteisingų pranašų", kurie nors ir populiarūs tarp tūkstančių krikščionių, yra abejingi „silpniesiems ir vargšams", neturi „apaštalo ženklų ir nepanašūs į nukryžiuotąjį Kristų".
Jeigu rūpinamės savo padėtimi, pareigomis ar įtaka krikščionių bažnyčioje ir krikščionybės darbuose, taip „parodome nepaklusnumą Kristui, kuris sugriauna tai, ką stengiamės pasiekti". Jis įspėjo, kad stabmeldystė tarp krikščionių taip įsigalėjo, kad jie tapo „papiktinimu" ir „susitrenkimo akmeniu" Dievo misijai, ir nebegali patikimai kalbėti prieš pasaulio klaidas.
„Tai tragedija, kad nemažai žymių krikščionių neišlaiko šių išbandymų (valdžia, populiarumu ir turtu) taip, kaip juos išlaikė Jėzus. Jie tiesiog nebegali atsispinti pagundymui siekti dar aukštesnės padėties ir melagingos sėkmės", - sakė Ch. Wrightas. - „Visa bažnyčia moka jų kritimo kainą, nes ji praranda dorumą ir patikimumą. Ir jeigu mes kritikuojame pasaulio nuodėmes, mums visai pagrįstai ir teisingai nurodoma „išsinešti šiukšles iš savo kiemo".
Ch. Wrightas tvirtino, kad reformacija šiomis dienomis vėl tampa būtinai reikalinga, ir ji turėtų prasidėti nuo evangelikų. Jis ragino krikščionis atgailauti, nustoti būti abejingiems savo pačių kritimams ir „radikaliai atsigręžti" į Jėzų ir Raštą bei pamokslauti taip, kaip moko Biblija.
„Prieš eidami į pasaulį, mes turime grįžti prie Viešpaties. Jeigu norime pakeisti pasaulį, pirmiausia privalome pakeisti savo širdis ir savo kelius. Kai mes kalbame Evangelijos žodžius pasauliui, mes taip pat turime išpažinti Dievui savo nuodėmes, o prieš tai, kai stosimės nuo savo kėdžių ir eisime ieškoti prarastųjų, turime kristi ant kelių ir ieškoti Viešpaties".
Kreipimąsi jis baigė trimis žodžiais, skirtais bažnyčiai: nuolankumas, dorumas ir paprastumas (angl. - humility, integrity, simplicity) - jų santrumpa: H.I.S. (JO). - „Ar mes esame JO žmonės? Būkime tokiais dėl Dievo, mūsų misijos ir pasaulio".
Christopheris Wrightas - anglikonų dvasininkas, organizacijos „Langham Partnership International" direktorius. Jis taip pat yra Visų tautų krikščionių kolegijos rektorius ir Visų sielų bažnyčios (angl. „All Souls Church") garbės narys.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christiantoday.com
_64x64_9de.jpg)
