Dvylikos anūkų močiutė skelbia Evangeliją Indijoje

Žilaplaukė moteris, įsitaisiusi traukinio vagono kampe, pro dangoraižius ir lūšnas rieda į vieną didžiausių Indijos miestų. Marštuto pabaigoje Kathleen Jones, 69 metų į pensiją išėjusi mokytoja, pro žmonių spūstį stotyje prasibrauna į saulės šviesą.

Vienodu tempu ji eina nešvariais Mumbajaus šaligatviais palei judrias gatves, kol pasiekia mažą, nušiurusį pastatą, iš dalies atskirtą nuo gatvės - viešuosius namus.
Prie Jones pribėga pasisveikinti moteris, kuri paima ją už rankos, ir džiaugsmingai vedasi prie kitų, laukiančių netoli pastogės. Moterys tuoj pat susiburia prie Jones - ji kiekvienai pietums išdalija po kiaušinį, šypseną ir draugišką apkabinimą.

Į šiuos viešuosius namus ji vyksta penkis kartus per savaitę - čia ji dalijasi Kristaus meile su dirbančiomis moterimis. Indijos „raudonųjų žibintų" kvartaluose ji tarnauja jau daugiau nei trejus metus. Palikti namuose keturis suaugusius vaikus, dvylika anūkų ir du proanūkius ir vykti į Indiją nebuvo lengvas sprendimas, tačiau Jones sako, jog ji tiki, kad Dievas pašaukė ją taip pasielgti: „Aš esu gyvas įrodymas, kad Dievas gali naudoti bet kurį žmogų, kokio amžiaus jis bebūtų." Ji nesiruošia artimiausiu metu grįžti namo.

Jones tarnauja krikščioniškoje pelno nesiekiančioje organizacijoje „Rahab's Rope", kuri kovoja prieš prekybą žmonėmis Indijoje, imdamasi prevencijos, gelbėjimo ir reabilitacijos priemonių. „Mano širdis atiduota šioms moterims, - sakė Jones. - Atrodo, kad Dievas uždėjo ant mano širdies naštą dėl stokojančių moterų." Jones pasakojo, kad visuomenėje šios moterys laikomos atmatomis: „Niekas nenori su jomis kalbėti, draugauti, bendrauti. Jos yra atstumtosios."

Jones praleidžia daug laiko su moterimis, siūlydama joms draugystę, mokydama jas esminių dalykų ir praktinių įgūdžių, nes dauguma jų neturėjo galimybės mokytis.„Jos nemato nieko daugiau tik tai, kur jos gyvena, kelią į darbo vietą ir darbą. Jos nežino kitokių galimybių. Jos net neįsivaizduoja, koks didelis pasaulis, nes visą laiką gyveno tokioje ribotoje ir kontroliuojamoje aplinkoje."
Daugumą moterų į sekso vergiją jaunystėje pardavė jų šeimos nariai. Apie pusė moterų, kurioms Jones tarnauja, į Indiją buvo atvežtos iš kaimyninių šalių. Nė viena iš jų pati nepasirinko tokio gyvenimo: „Čia patekusios jos jau nebegali ištrūkti. Jos neturi jokių įgūdžių, jokio išsilavinimo ir neturi kur eiti."  Nors moterys uždirba nedaug pinigų (vos kiek daugiau nei du dolerius iš vieno kliento), viešuosiuose namuose jos gauna daug daugiau, negu dirbdamos kitokį darbą. Dauguma iš jų norėtų pasitraukti, bet jos turi remti savo šeimas.

Jones stengiasi mokyti moteris apie viltį, kad Kristus gali jas išlaisvinti. Kadangi daugelis moterų yra praktikuojančios induistės, vienintelė jų geresnio gyvenimo viltis slypi beveik begaliniame atgimimų cikle. Jones stengiasi atskleisti joms viltį šiai dienai ir amžinybei: „Jos turi tokią pat viltį Kristuje kaip ir mes".

Jones tarnavimas skirtas tam, kad būtų patenkinti pagrindiniai moterų poreikiai: fiziniai, emociniai, intelektiniai ir dvasiniai. Ji galėtų papasakoti moterims, kad Jėzus jas myli, ir pasitraukti, tačiau ji sako: „Galiu čia atvykti, leisti su jomis laiką, galiu parodyti joms savo meilę bandydama jas mokyti ir nors kiek pagerinti jų gyvenimą. Tai kalba kur kas aiškiau, negu mano žodžiai."
Jones visa širdimi nori, kad moterys suprastų, jog yra mylimos be jokių ribojimų ir sąlygų, ir už tai jos nieko neprivalo grąžinti. Gili ir besąlygiška yra tiktai Kristaus meilė: „To, ką aš galiu joms duoti ar padaryti, be Kristaus yra nepakankama. Tik Kristus gali pakeisti jų gyvenimus."

Nors Jones yra sunku būti toli nuo savo šeimos, dar sunkiau matyti moteris, patekusias į tokią padėtį, kurioje jos jaučiasi bejėgės ir negali ištrūkti. Ir nors jai kasdien skauda širdį dėl sunkumų, kuriuos patiria šios moterys, nepaisant to Jones sako: „Nėra dienos, kad nedėkočiau Dievui už galimybę čia būti."

Parengta pagal www.bpnews.net