Rugsėjo 4–11 dienomis Klaipėdos Miesto bažnyčios pastorius Saulius Karosas drauge su Gintaru Baranausku ir Kirku Kauffeldtu buvo išvykę į Afriką. Kelionę į Keniją organizavo Kirkas Kauffeldtas (Kirk Kauffeldt) – LCC prorektorius. Savo įspūdžiais iš kelionės po Keniją dalinasi pastorius Saulius Karosas.
Sauliau, gal galėtum papasakoti apie kelionę į Afriką? Kokiu tikslu ten vykote?
Mes važiavome pažiūrėti vietinių bažnyčių ir susipažinti su ten vykstančiomis tarnystėmis, kurias Kirkas Kaufeldas kažkada prižiūrėjo ir dabar palaiko ryšį su jas tęsiančiais žmonėmis. Keturias dienas praleidome Nairobyje, Kenijos sostinėje, vėliau vykome prie Kisumu miesto, prie Viktorijos ežero, kur praleidome dvi dienas.
Nairobyje aplankėme kelias bažnyčias, susipažinome su jų lyderiais, aplankėme ir kelis lūšnynus. Buvome didžiausiame Afrikos lūšnyne Kibera, kuris užima 3 km2 ploto, jame gyvena 1 milijonas žmonių. Tame lūšnyne yra apie 2 000 bažnytėlių – visos jos nedidukės, sukaltos iš skardos lakštų. Lankėmės tame lūšnyne įsikūrusioje vienoje bažnyčioje ir mokyklėlėje. Taip pat buvome sekmininkų bažnyčioje, kuri priklauso bažnyčių tinklui, turinčiam 40 000 narių. Su sekmininkais užsimezgė draugystė, tad spalio mėnesį į mūsų bažnyčią atvyks pamokslauti vienas iš jų pastorių.
Kisumu mieste vykome į „Vilties kaimą“, kurį įkūrė Džonas ir Džein Okelo (John ir Jane Okelo). Ši šeima mokėsi universitete, kuriame dėstė Kirkas. Maždaug prieš 10 metų jie pamatė gatvėse vaikus, kurių tėvai mirę nuo AIDS (kai kuriuose kaimuose apskritai nėra vidutinio amžiaus žmonių, yra tik seneliai ir vaikai, nes jų tėvai mirę). Labai daug našlaičių. Tie našlaičiai bėga iš kaimo į miestą. Tad siekiama, užuot davus jiems valgyti ar pinigų, geriau „pagauti“ juos dar kaime, apgyvendinti nedideliuose nameliuose ir suteikti išsilavinimą. Nes Kenijoje išsilavinimas yra lyg bilietas į geresnį gyvenimą. Visi mokiniai yra fiksuojami, sudaromi jų sąrašai. Geriausiai išlaikę egzaminus mokiniai patenka į geriausias mokyklas, o blogiausiai išlaikę eina dirbti paprastus darbus arba į prastesnes mokyklas. Tas „Vilties kaimas“ labai daug dėmesio skiria moksleivių išsilavinimui, kad jie būtų geri studentai. Per 10 metų jie pasiekė labai gerų rezultatų ir savo apylinkėse pirmauja.
Tame kaime statomi nameliai, kuriuose gyvena po 8 našlaičius, o prižiūri juos viena našlė. Trims nameliams po 8 našlaičius yra viena virtuvė lauke. Pasirinktas panašus modelis, kaip apskritai žmonės Kenijoje gyvena, kad nebūtų jokių įtampų, kad išėję iš to kaimo jie galėtų kurti šeimas ir gyventi tokiu pačiu būdu: tėvai ir vaikai šalia – 3 namai ir viena virtuvė lauke.
Džono ir Džein Okelo įkurtoje vidurinėje mokykloje mokosi apie 200 mokinių. Tuos vaikus jie maitina ir prižiūri. Mes norėtume su tuo kaimu toliau bendradarbiauti ir jiems padėti. Juk vaikams ne tik valgyti reikia, bet ir išsilavinimo, kad jie galėtų paskui savarankiškai gyventi.
Kas išryškėjo kelionės metu?
Važiavome kaip tie žydų žvalgai – išžvalgyti žemės. Po kelionės išryškėjo dvi kryptys: padėti našlaičiams, gyvenantiems lūšnyne, ir bendradarbiauti su bažnyčia. Prieš 10-metį pasikeitė situacija: iš subekvatoriaus dabar daugiau misionierių siunčiama į Vakarų pasaulį nei atvirkščiai. Ši konkreti sekmininkiška afrikiečių bažnyčia šiandien steigia bažnyčias Bukarešte, Londone, Vašingtone, tad norėtume, kad jie atsiųstų misionierių ir į Lietuvą. Nes tos bažnyčios labai entuziastingos, daug jaunų žmonių. Dalyvavome vienose Biblijos studijose – prieš metus jas lankė apie 100 žmonių, o dabar, antradienio vakarais, susirenka apie 1 000 studentų iš universitetų. Jie ten 2–4 val. studijuoja Bibliją grupelėse, turi bendras pamaldas.
Tai toks pokytis krikščioniškame pasaulyje: Afrikos, Pietų Amerikos ar Azijos bažnyčios kai kur atrodo pažangesnės už Vakarų Bažnyčią – gal ne tiek teologiniu išprusimu, kiek entuziazmu, meile Dievui, užsidegimu misijoms, sielų laimėjimui, evangelizacijai.
Kuo jūs, kaip bendruomenė, galėtumėte padėti afrikiečiams – finansine parama ar misionieriška tarnyste?
Manau, į Keniją turėtų nuvažiuoti daugiau žmonių, kad susipažintų ir savo akimis pamatytų, kas ten vyksta. Bet turbūt dabar realiausiai būtų finansiškai išlaikyti kelis našlaičius – 1 našlaičio išlaikymas mėnesiui kainuoja 30 JAV dolerių (drabužiai, knygos, maistas ir gyvenamoji vieta). Mes siųstume pinigus tiems žmonėms, kurie ten dirba jau 10 metų. Jais labai pasitikime. Minėtas Džonas – įspūdinga asmenybė. Nors pats daug ko neturi, bet pasitiki Dievu, yra pasiėmęs našlaičių į savo namus. Jis pradėjo tarnystę po asmeninių netekčių: mirė jo tėvas, sudegė jo namai su visu turtu... Tačiau jis patyrė labai daug meilės ir pagalbos iš tikinčiųjų: jie meldėsi, aukojo pinigus, suteikė materialią pagalbą – žodžiu, padėjo atsistoti jam ant kojų... Džonas priėmė tai kaip Dievo dovaną ir atsigręžė į vargšus, į našlaičius. Afrikiečiams jis pradėjo tarnauti neturėdamas nieko – jo namai buvo tiesiog iš šiferio sukalta dėžutė, o dabar tas kaimas po truputį yra statomas.
Žinoma, jie turi didesnių poreikių – nori nupirkti 2 ha žemės, kad galėtų ten plėsti mokyklą. Be to, galima remti konkretų vaiką, palaikyti ryšį su juo. Tai daro ir didelės organizacijos: Compassion International taip, per bažnyčias, išlaiko turbūt apie 1 milijoną vaikų visame pasaulyje. O mes, kaip bažnyčia, norėtume pradėti keisti mąstymą – ką galėtume duoti kitiems, nei priimti sau.
Važiuoti į Keniją nėra pigu: žmogui nuskristi ir ten pabūti kainuotų apie 1 500 eurų. Be to, ir maistas, kurį valgo vakariečiai, brangus. Nes valgyti lūšnynuose ar gatvėse pirktą maistą pavojinga, – galima užsikrėsti visokiomis ligomis. Taip pat būtina skiepytis. Ten nuvykęs negali ir vandens gerti iš krano ar iš bet kur kitur, reikia pirkti vandenį buteliais.
Pradžioje apsižvalgėte, bet turbūt jau gimė ir konkrečių planų?
Priklausys nuo bažnyčios žmonių. Ar mūsų žmonės turi noro ir galimybių atsigręžti ir pažiūrėti į kitus, kuriems yra dar blogiau? Kartais reikia įtikinėti, kad duoti palaiminčiau negu imti, bet dažnai, pamatę poreikį, žmonės atsiliepia. Kol kas konkrečių planų neturime, kiek mūsų bažnyčia prisidės, bet, viliuosi, kad bus atsakas.
Kartais žmonės klausia, kodėl jūs važiuojate į užsienį ir norite padėt ten gyvenantiems, juk ir Lietuvoje pilna vargšų...
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad žmonės, kurie darbuojasi ir mato vargšus čia, Lietuvoje, mato vargšus ir toli. Kas nemato vargšų toli, nemato jų ir arti. Tai daugiau nuostata. Tie, kurie ką nors daro čia, Lietuvoje, labai džiaugiasi, kai tu kažkam padedi ir svetur.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
Iliustracijoje Kiberos lūšnynas
_64x64_9de.jpg)
