Papasakoti apie save jis atėjo, laikydamas peilį, kuris šiuose kraštuose yra ir darbo įrankis, ir ginklas. Tačiau kalbėjome apie kitą jo kūrinį - skraidantį automobilį.
S. Saintas vadovauja Vietinių gyventojų technologijų ir švietimo centrui. Jis dirba su Ekvadore, Amazonės krante įsikūrusia vaodani (waodani) gentimi ir stengiasi išspręsti problemą - kaip pasiekti sunkiai prieinamus regionus visame pasaulyje? Ką daryti, kai baigiasi kelias? Jis išsprendė šią problemą kartu su savo bendradarbiais pastatęs skraidančią mašiną.
Tuo metu, kai šio straipsnio autoriai apžiūrinėjo dirbtuves, Federalinės aviacijos administracijos pareigūnai irgi buvo biure ir kartu su Centro inžinieriais baigė rengti paskutinius dokumentus. Dienai baigiantis, S. Saintas jau turėjo FAA leidimą, kuriame nustatoma, kad lengvasis sportinis lėktuvas tinkamas skrydžiams - tai pirmasis toks leidimas, suteiktas skraidančiam automobiliui. (Kitas panašus lėktuvas, pavadintas „The Transition" nėra skraidantis automobilis. Tai lėktuvas, kuris tinka važinėti keliais, jeigu jo sparnai suskleisti).
S. Saintas - ir krikščionių misionierius, ir pilotas, ir išradėjas. Jis išaugo Ekvadore, į kurį persikėlė tada, kai vaodani genties indėnai ietimi mirtinai pervėrė jo tėvą. Jo tėvas, Nate Saintas, priklausė krikščionių misionierių grupei, kuri stengėsi užmegzti ryšius su šia gentimi. Už tai, jaunesniojo S. Sainto žodžiais tariant, jie sumokėjo milžinišką kainą. Tačiau S. Saintų šeima nesiliovė mėginti užmegzti ryšių su šia gentimi. „Nors tada, kai mano tėvas buvo nužudytas, buvau tik mažas berniukas, bet jau supratau, kad tėvas tikrai rūpinosi tais žmonėmis, ir buvo pasiruošęs rizikuoti savo gyvybe, kad jų nenužudytų naftos bendrovės ir vyriausybės atstovai".
Galiausiai jo teta Rachelė vėl pajėgė užmegzti ryšį ir apsigyveno gentyje. „Aš atsiminiau, kad mano tėvas laikė šiuos žmones ypatingais, mano teta gyveno tarp jų, o mama už juos meldėsi. Tada, kai juos sutikau, supratau, kad tai išskirtiniai žmonės. Vienas jų karys vardu Minkai mane „įsivaikino" ir pradėjo mokyti mane taip, kaip savo vaikus, nes nusprendė, kad po to, kai mano tėvas buvo nužudytas, niekas neišmokys manęs gyvenimo paslapčių. Tad jis suteikė man reikiamų įgūdžių, tokių kaip šaudymas iš pučiamojo vamzdelio ir ieties valdymas".
Vėliau S. Saintas grįžo į mokyklą, ėmė dirbti Jungtinėse valstijose ir vedė merginą iš Minesotos. 1994 m. mirė jo teta Rachelė, ir šeima, pagerbdama jos norą, palaidojo ją Ekvadore. Genties žmonės sakė S. Saintui, kad dabar atėjo laikas jam ir jo šeimai grįžti į gentį. S. Saintas su šeima sutiko ir grįžo į džiungles. Genties žmonės prašė S. Saintą išmokyti visų pirma pasirūpinti savimi, kad jie galėtų išlikti, nepriklausydami nuo pagalbos iš kitų. Nuo to ir prasidėjo mažos Floridoje įsikūrusios pelno nesiekiančios organizacijos augimas iki dabartinio technologijų centro.
„Šiame centre mes stengiamės pritaikyti technologijas, kad jos tiktų žmonėms, kurie nepanašūs į mus", - pasakojo S. Saintas. - „Tai užima šiek tiek laiko. Jau prieš 16 metų aš pasitraukiau iš verslo, o žmonės nemoka už tai, ką mes darome, bet mes su žmona vis tiek nusprendėme tai daryti".
Skraidantis automobilis „Maverick", tai tik viena Technologijų centro delionės detalė. „Su šiuo projektu dirbome šešerius metus. Bet yra ir didesnių dalykų, su kuriais dirbame, - tai sveikatos priežiūros technologijų ir priemonių vystymas bei mokymo sistemos, kurios turi padėti išgyventi džiunglėse žmonėms, neturintiems oficialaus išsilavinimo ir negalintiems pasiekti gydytojų, akušerių, optikos specialistų arba dantistų, išmokyti juos, kaip jie patys galėtų patenkinti šiuos poreikius. Būtent tai mes ir darome". Kelios iš tokių naujovių rodomos dirbtuvėse - tai nešiojama dantų gydymo įranga, kurią galima į džiungles neštis ant nugaros. Čia taip pat yra rankinis dviratis, padedantis neįgaliesiems judėti ten, kur negali pravažiuoti neįgaliojo vežimėlis. Bet didžiausią susižavėjimą kelia automobilis „Maverick".
Buvo išbandyti keli valdomo parašiuto modeliai, kuris gali pakelti automobilį nuo kelio į orą. Tam, kad galėtų važiavimo režimą perjungti į skrydžio režimą, vairuotojas turi iškelti stiebą ir parašiutą. Parašiutas pakeliamas nuo mašinos stogo, o mašinai važiuojant stiebas yra po važiuokle. Stiebas įtvirtinamas vietoje, parašiutas iškeliamas į 25 pėdų aukštį. Vairuotojas turi perjungti variklį į skrydžio režimą, kiek pavažiuoti atgal ir pakilti. Be to, mašinos kūrėjai siekė dar poros tikslų - automobilis turėjo būti pakankamai tvirtas, kad galėtų važiuoti džiunglėse, ir pakankamai nebrangus, kad jį galėtų įsigyti kitos misionierių organizacijos.
Automobilis išėjo tikrai tvirtas. Jis riedėjo keliu kaip tikras automobilis, o ne keliu šokinėjo kaip brikelė. Automobilis pagamintas iš chromuotų plieninių vamzdžių, o kėbulas - iš juodos drobės. Tai, kad tas pats variklis naudojamas ir važiuojant kaip automobiliui, ir skrydžiui, padarė mašiną nepaprastai lengva - ji sveria vos kaip pusė automobiliuko „Smart".
Automobilį numatoma pradėti gaminti gavus FAA leidimą skrydžiams ir leidimą automobilio gamybai. Planuojama pagaminti apie 100 skraidančių automobiliukų per metus, kurių kiekvienas kainuotų apie 80 tūks. JAV dolerių.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal http://religion.blogs.cnn.com
Misionieriai sukūrė skraidantį automobilį, kurį sertifikavo Federalinė aviacijos administracija
Kai mes įlipome į lėktuvą, pasklido kibirkštys. Tai Steve Saintas galando mačetę elektriniu galąstuvu.
