Po konferencijos Šveicarijoje „Pakilk ir šviesk!“ (galerija)

Šių metų rudenį leidykla „Upė“ išleis Leifo Hetlando knygą „Begydant našlaičio dvasią“ (Healing the Orphan Spirit). Turiu troškimą ir tikiu, kad jis yra iš Viešpaties, ne tik leisti knygas, bet ir užmegzti bendrystę su jų autoriais – pasakoti jiems apie Lietuvą, kviesti juos patarnauti, kad Viešpats dar labiau atvertų mums savo Karalystės viziją bei mūsų, kaip Dievo šeimos, misiją, kad maldos žodžiai – Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje – taptų realybe asmeniniame, bendruomenės ir tautos gyvenime.

Balandžio 14–16 dienomis Aarau mieste, Šveicarijoje, Laisvųjų krikščionių bažnyčioje vyko konferencija „Pakilk ir šviesk! Tėvo meilės jėga“, kurioje pamokslavo rašytojas, misionierius Leifas Hetlandas. Džiaugiuosi, kad šioje konferencijoje dalyvavo ir keturi lietuviai, ir mes net porą valandų prie pusryčių stalo galėjome su autoriumi pabendrauti apie tai, ką Dievas daro Kristaus Kūne, – kalbėjome apie Jo Karalystės viziją, mūsų pašaukimą, Tėvo Namus, prabudimą, Lietuvą, Pakistaną…

Leifas Hetlandas gimė Norvegijoje, 1984 m. jis atsiliepė į Dievo kvietimą tarnauti. Iki 1995 m. Leifas su žmona Jennifere tarnavo kaip pastoriai „First Baptist“ bažnyčioje, Sandnes mieste, Norvegijoje, tačiau buvo nusivylę ir „perdegę“. Leifui pasitaikė proga dalyvauti pastorių susirinkime Haugesund mieste, kur tarnavo Toronto prabudimo liudininkas Rendis Klarkas. Ten Leifas išgirdo pranašiškus žodžius, kuriuos Šventoji Dvasia vėliau patvirtino Psalmių eilute: Prašyk, ir duosiu tau paveldėti pagonis, pavesiu tau visus žemės pakraščius (Ps 2, 8). Taip Šventoji Dvasia pradėjo didelį „susidėvėjusio“ baptistų pastoriaus perkeitimo darbą. 2000 m. Leifas patyrė stiprų susitikimą su Tėvu. Jis tai vadina „Meilės krikštu“ – tada jis pirmą kartą išgirdo aiškų Tėvo balsą: „Tu – mano mylimas vaikas, mano mylimasis sūnus. Aš tave myliu ir esu tavimi labai patenkintas.“ Apie šį patyrimą Leifas liudijo taip: „Dievo meilę aš suvokiau teologiškai, tačiau man buvo sunku ją patirti. Buvau išgelbėtas, krikštytas Šventąja Dvasia, gyvenau dėl Dievo, bet nežinojau, kaip gyventi Dievu. Aš tarnavau, siekdamas užsitarnauti Jo palankumą, nemokėjau tiesiog priimti iš Jo. Maniau, kad Dievas turi laiminti tai, ką aš darau. Tačiau kai suvoki savo tapatumą, suvoki, kad esi Josūnus ar dukra, tuomet darai tai, ką Dievas laimina. Anksčiau galvojau, kad Jėzus – tai Asmuo, kuris stovi tarp manęs ir Dievo, ir jei Jis ten nestovėtų, man būtų galas, tačiau išgyvenęs Tėvo meilę labai aiškiai supratau, kad Jėzus atėjo apreikšti Tėvą, – kad mes pažintume Tėvo meilę, ir kad ta meilė nuolat gyventų mumyse. Pradėjau matyti žmones ne tokius, kokie jie yra, bet tokius, kokiais jie taps – žiūrėjau į juos ne vertindamas jų praeitį, bet matydamas jų pašaukimą. Aš nustojau būti „lyderiu“ ir tapau Jo vaiku, kuris pasitiki Tėvu ir daro tai, ką mato Tėvą darantį. Žmonėms nesvarbu, kiek jūs žinote, jie nori sužinoti, kokie jie yra jums svarbūs.“

2000 m. Leifas ir Jenniferė Hetlandai įkūrė organizaciją Global Mission Awareness (https://globalmissionawareness.com/), kuri rūpinasi „paskutiniaisiais“, pamestaisiais ir mažiausiais. Nešdami Tėvo meilės apreiškimą jie jau aplankė apie 90 tautų. Dievas atvėrė jiems duris ir leido pasiekti tamsiausias pasaulio vietas, tokias kaip Pakistanas, kur apie Dievo meilę išgirdo daugiau nei milijonas sielų. Net ir susidurdami su dideliais sunkumais, Leifas ir Jenniferė mato ir Dievo gerumą. Leifas sako: „Islamas grindžiamas baime, bet tobula Meilė išveja baimę. Dievas išmokė mane žiūrėti į musulmonus ne kaip į tuos, kuriuos reikia išgelbėti, išgydyti, perkeisti, – visų pirma jiems reikia parodyti meilę.“

Taigi Šveicarijoje mes ne tik dalyvavome konferencijoje, ten veikiau įvyko Susitikimas, kurio niekada nepamiršiu. Mes grįžome kitokie – patyrę Tėvo meilę, Jo apkabinti, išbučiuoti, numylėti... Esu dėkinga už naujus ryšius ir praplėstą širdį.

Dievo meilė – tai jėga, kuri keičia, praplečia, išvalo mūsų dvasinę klausą ir atstato regėjimą. Galime daug kalbėti apie meilę, bet kai susiduri su tikra, iš Dievo kylančia meile, nebereikia jos įrodinėti žmogiškomis pastangomis. Tu vertingas dėl to, ką Jėzus padarė ir kuo tu tapai, bet ne dėl to, ką tu darai dėl Dievo. Įsišaknijęs meilėje gali patirti tarnavimo malonumą, bet jei širdį valdo baimė, stengiamės viską kontroliuoti. Mes esame Dangaus piliečiai, Dievo šeima, ir nešame į šią žemę visai kitą kultūrą – Jo Karalystės kultūrą. Tik puoselėdami Karalystės kultūrą bendruomenėse, mes paveiksime ir pasaulio kultūrą. Gali išeiti iš Egipto, bet, jei Egiptas neišeis iš tavęs, niekada nepatirsi Pažado žemės. Pažado žemė nėra vieta, kur tu pateksi po mirties. Pažado žemė – tai būti mylimu sūnumi ir dukra, kai žinai, kas esi, kai turi tikslą, likimą, meilę…

Šveicarijoje viešėjusi Daina Borusevičiūtė sako: „26-erius gyvenimo su Dievu metus galėčiau padalinti į tris etapus. Kiekvienas iš jų yra paženklintas gilaus sielvarto ir ypatingos Dievo paguodos, kai Viešpats prabildavo mano skausme, nutapydamas kvapą gniaužiančius vaizdus, patvirtindamas juos savo Žodžiu. Širdyje saugau 3 vaizdus, kurie tapo pamatiniais mano gyvenimo stulpais. Buvau labai sujaudinta ir sužavėta, kai klausydama konferencijoje skambėjusios žinios atpažinau tuos tris stulpus: 1) pažadą – Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails (Iz 40, 31); 2) Tėvo meilę – Dievo akyse aš esu Jo mylima dukra ir Jis manimi gėrisi kaip ir savo Sūnumi Kristumi. Tėvas daro viską, kad Jo sūnūs ir dukterys įsišaknytų ir įsitvirtintų Jo meilėje, ir patys taptų tėvais pakilsiančiai kartai; 3) aukurą. Aukuras – tai aktyviai Dievo laukiančios širdys, į kurias Jis išlies savo meilės ugnį – didžiausią jėgą Visatoje.“

Bendrinti: