Prancūzija: protestantizmas – vilties religija

Prancūzijoje išleista knyga „Naujoji protestantiška Prancūzija - pakilimas ir persitvarkymas XXI a.", kurią rašant dalyvavo 22 autoriai, tarp jų ir vienas autorių kolektyvo vadovų profesorius Žanas Polas Viljomas. Į žurnalo „Religijų pasaulis" žurnalisto klausimą apie protestantizmo padėtį šių dienų Prancūzijoje profesorius atsakė, kad protestantų skaičius šiek tiek išaugo, ir dabar jie sudaro apie 3 proc. visų gyventojų. Šiuo metu vyksta aktyvi ir didelio masto protestantizmo pertvarka.

Visų pirma kalbama apie tai, kad kur kas svarbesnę vietą užima evangeliškasis ir sekmininkiškas protestantizmas - šių denominacijų tikintieji sudaro apie trečdalį visų Prancūzijos protestantų. Svarbesnė vieta tenka ir protestantiškoms bažnyčioms, kurias sudaro išeiviai iš Afrikos, Azijos ir užjūrio teritorijų. Tai reiškia, kad prancūziškasis protestantizmas tampa daugiakultūris.

Taip pat persiskirsto ir atskirų bei bažnyčių struktūra, pavyzdžiui, skirtingos evangelikų kryptys (sekmininkai, pietistai ir pan.), priklausantys Nacionaliniam Prancūzijos evangelinio tikėjimo centrui, arba 2013 m. rengiamasi įsteigti Jungtinę protestantų bažnyčią, į kurią susivienys Prancūzijos liuteronų ir reformatų bažnyčios. Galiausiai reikia neužmiršti ir ryšių suaktyvėjimo tarp daugelio įvairių Prancūzijos protestantiškojo pasaulio grupių ir atstovų.

Į klausimą, ar galima kalbėti apie Prancūzijos protestantų šeimą, profesorius Žanas Polas Viljomas atsakė, kad protestantiškajame pasaulyje visada yra nesutarimų, skirtumų ir nuolat vyksta „šeimyniniai ginčai". Tačiau, anot profesoriaus, egzistuoja „protestantų vienybė, iškylanti virš protestantizmo krypčių įvairovės". Protestantus vienija bendras krikščionybės supratimas, patvirtinamas asmeniniu pavyzdžiu, ir darbai, kurie neprieštarauja netgi skirtingai aiškinamam Biblijos tekstui. Protestantai tiki krikščionybės ateitimi, todėl jie - vilties religijos nešėjai.

Žurnalistas užklausė profesoriaus, ar galima kalbėti apie „religiją vilčiai", o pastarasis atsakė, kad Prancūzijos protestantai nenori tapti „atminties religija" ir išsiųsti krikščionybę į muziejų, jie siekia susijunti, o tikinčiųjų sambūris - tai vilties, pasitikėjimo ir džiaugsmo atgimimo veiksnys.

Parengta pagal www.protestant.ru