Sunkvežimių vairuotojai susitinka su Dievu koplyčioje ant ratų

Danielis Mullinsas sekmadienį apie pietus nerangiai įžengė į koplyčią ant ratų, kurioje vyko pamaldos. Jo akys buvo įkritusios, o pečiai sulinkę tarsi nuo nepakeiamos naštos.

„Kažkas tarsi atvedė mane čia, nežinau kodėl", - taip kalbėjo 47 metų sunkvežimio vairuotojas po to, kai įžengė į organizacijos „Transportas - Kristui" („Transport for Christ") koplyčią iš anksto to neplanavęs. Tačiau po valandą trukusio pokalbio su kapelionu, D. Mullinsas išlipo iš koplyčios, įsikūrusios ant 18 ratų sunkvežimio, su drovia šypsena veide. - „Tarsi našta nukrito man nuo pečių", - aiškino jis savo šypseną ir išsitiesė.

D. Mullinsas - vienas iš maždaug 60 - 70 sunkvežimių vairuotojų, kurie kasmet atiduoda savo gyvenimus Kristui ar iš naujo Jam pasišvenčia šioje Harrisburgo koplyčioje ant ratų. Čia vairuotojai siekia išsivaduoti iš vienatvės ir pagundymų. Kapelionai koplyčioje tarnauja kasdien ištisą parą.

„Mes niekad neužrakiname durų ir neišjungiame šviesų", - didžiuodamasis kalbėjo koplyčios vyresnysis kapelionas Davidas Robertsas. Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje veikia trisdešimt trys tokios kilnojamosios koplyčios, keturios - Rusijoje, ir po vieną Zambijoje ir Australijoje. Harrisburgo koplyčia ant ratų - pirmoji pastovi organizacijos „Transportas - Kristui" tarnavimo vieta Jungtinėse Amerikos Valstijoje.

D. Robertsas, kuris prieš tapdamas organizacijos „Transportas - Kristui" kapelionu tarnavo pastoriumi šešiose bažnyčiose, pasakoje, kad būdamas pastoriumi per metus jis geriausiu atveju padėdavo atrasti Kristų dvidešimčiai žmonių. Tačiau jau pirmąją tarnavimo „Transportas - Kristui" koplyčioje savaitę savo nuostabai jis padėjo ateiti pas Kristų keturiolikai sunkvežimių vairuotojų. „Aš regėjau, kaip vairuotojai tiesiog ateina ir sako: „Ar gali man tikrai pasakyti, kaip galėčiau tapti krikščionimi?". Niekada ankščiau nebuvau to girdėjęs", - dalijosi D. Robertsas. - „Jie ėjo vienas po kito, iš aš supratau, kad tai nebuvo mūsų nuopelnas. Tai nebuvo kapelionų nuopelnas. Tiesiog kapelionams buvo suteikta pati didžiausia privilegija".

D. Robertsas mano, kad sunkvežimių vairuotojai atviri Evangelijai, nes jie turi tiek daug laiko apmąstymui. Vairuotojai yra pasiruošę priimti Kristų, mano kapelionas, kurio širdis atvira alkstantiems, trokštantiems, vienišiems ir pavargusiems: „Mes turime laiko juos išklausyti. Mes padedame užmegzti bendravimą su Jėzumi. Jėzus Kristus atėjo, kad bendrautų... jis tiesiog priėjo prie moters prie šulinio, kitos moters, kuri buvo pagauta svetimaujant, prie apsėstojo, prie aklojo".

Organizacijos „Transportas - Kristui" kapelionai nekalba su vairuotojais iš aukšto, tvirtina D. Robertsas: „Mes susitapatiname su kais. Kai jie išpažįsta mums savo nuodėmes, mes išpažįstame savo nuodėmes jiems. Kai jie meldžiasi už nepaklusnius vaikus, ir mes meldžiamės už neklusnius vaikus".

Kapelionas pasakojo apie žmones, kuriems padėjo rasti Kristų, tarp jų - vieną vyrą, priklausiusį Puerto Riko mafijai. Po to, kai šis žmogus iš naujo pasišventė Kristui, jis apsisuko ir kartu su sunkvežimiu, pilnu kontrabandos, prisistatė policijai. Policija jo nesuėmė, ir jis gyveno kartu su kapeliono Davido Hershey šeima šešis mėnesius. Kiti organizacijos „Transportas - Kristui" kapelionai ir savanoriai pasakojo, kad jie į savo namus priimdavo žmones, kenčiančius nuo priklausomybės narkotikams, ir leisdavo jiems gyventi kartu su savo šeimomis, kad jie reabilituotųsi ir išvystų Kristaus meilę.

Šiuo metu, kai daugelis bažnyčių kritikuojamos už tai, kad jos siekia didesnių pastatų ir įgyvendina įvairiais programas vietoj to, kad pasiektų prarastuosius ir sužeistuosius, nedidelio biudžeto, neištaigingos koplyčios ant ratų, priklausančios organizacijai „Transportas - Kristui" sudaro ryškų kontrastą.

Jaunas milžiniškos bažnyčios pastorius Davidas Plattas savo naujoje knygoje „Radikalu" nerimsta dėl to, kad bažnytinė kultūra apibrėžia sėkmę kaip „didesnes minias, didesnius biudžetus ir didesnius pastatus", kurie, anot jo, visiškai neprimena Jėzaus ir ankstyvosios bažnyčios laikais gyvavusių „mažųjų bažnyčių": „Esu įsitikinęs, kad mes, Kristaus sekėjai Amerikos bažnyčiose vertiname vertybes ir idėjas, kurios ne tik yra nebiblinės, bet netgi visiškai priešingos Evangelijai, kuria tvirtiname tikį", - rašė D. Plattas.

Pietų baptistų konvencijos Tarptautinių misijų valdybos prezidentas Jerry Rankinas skundėsi, kad krikščionys paniekina Kristaus pavedimą: „Viso pasaulio žmonės plūsta į mūsų miestus: imigrantai, musulmonai, Pietų Azijos gyventojai - o ką veikia bažnyčios?" - kalbėjo J. Rankinas interviu krikščioniškam naujienų portalui „Christian Post". - „Krikščionys pasitraukia iš tų vietų, kuriose būna tie žmonės ir eina į priemiesčius, kur gali toliau įgyvendinti savo programas ir bendrauti su žmonėmis panašiais į save, o nepaiso prarastųjų žmonių pasaulyje, savo mieste ir savo kaimynystėje".
Kapelionas D. Robertasas sutinka, kad vis didėja problema, jog bažnyčios, jo žodžiais tariant, „tampa įmonėmis": „[Dvasininkai] skaičiuoja, kiek žmonių gali susirinkti į bažnyčios pastatą ir kiek pinigų galima būtų gauti iš jų kišenių...". - Kapelionas išstoja prieš tarnautojus, tvirtinančius, kad visi šie dalykai svarbūs Kristaus kūne, ir tikina, kad organizacijos „Transportas - Kristui" kapelionus vienija bendras troškimas. - „Mes trokštame, kad vairuotojai pažintų Jėzų, ne organizaciją. Mūsų dalis - labai nedidelė, atskleisti jiems, kur jie yra ir parodyti jiems Išganytoją Jėzų Kristų".
Praėjusių metų spalio mėnesį D. Robertsas padėjo rasti Kristų žydų tautybės vairuotojui Philui Saundersui. Jie kartu praleido septynias valandas kalbėdami ir skaitydami Bibliją, o tada Saundersas nusprendė atiduoti savo gyvenimą Jėzui: „Negaliu tvirtinti, kad krikščionybė ir tikėjimas Kristumi palengvino mano gyvenimą šioje žemėje. Bet galiu tvirtai teigti, kad jis suteikė man ramybę, kuri atėjo su suvokimu, kad pažįstu tiesą, o tiesa mane išlaisvina". - P. Saundersas taip pat pasakojo, kad jo tikėjimas ir atsivertimas lėmė konfliktus su tėvais. Jis aiškino, kad žydai tikėjimą Jėzumi kaip gelbėtoju aiškina kaip judaizmo paniekinimą. Tačiau P. Saundersas teigė neįžvelgiąs konflikto tarp šių tikėjimų, o tiesiog išbaigtą tikėjimą. - „Tai paskutinė istorijos serija, ir tik taip (susipažinę su krikščionybe) jūs galite suvokti, kaip atrodo visas paveikslas", - įkvėptai kalbėjo P. Saundersas. - „Be šios dalies, kuri yra Jėzus Kristus, negalima suvokti visumos.... Nes tiesa, nėra visiška tiesa, jeigu kažkas praleista. Aš niekad nesuvokiau, kad mano širdyje yra tuštuma, kurią gali užpildyti tik Jėzus".

Jo žmona, taip pat žydė, įtikėjo praėjus dviems mėnesiams po to, kai Philas priėmė Jėzų kaip savo Viešpatį.

Po to, kad koplyčios ant ratų darbuotojai šiltai pasveikino Danielį Mullinsą gimus iš naujo, jis grįžo į sunkvežimį ir atsinešė Bibliją. Pagal organizacijos „Transportas - Kristui" tradiciją, tie, kurie iš naujo pašventė savo gyvenimą Kristui, ant Biblijos užrašo tos dienos datą ir joje pasirašo visi, kurie buvo tokio sprendimo liudytojais. Žmogus, kuris vos prieš kelias valandas buvo prislėgtas, dabar plojo per petį kapelionui ir šypsojosi. „Šiandien - jūsų dvasinis gimtadienis", - kalbėjo vienas iš kapelionų, primindamas apie naują gyvenimą.

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christianpost.com