Tokijuje vykusi pasaulinė misijų judėjimo konferenciją minėjo šimto metų sukaktį

Žmogus, kuris netarnauja Dievui, Dievo akyse yra bedarbis. Taip teigė Lotynų Amerikos misijų vadovas Tokijuje vykusioje pasaulinėje misijų konferencijoje.

„Daugelis žmonių tvirtina, kad jie labai užimti savo darbe. Tačiau pjūties šeimininkas - Dievas - ragina šiuos be darbo stovinčius žmones dirbti jam", - tvirtino Obedas Alvarezas, Naujojo pasaulio misijų asociacijos, įsikūrusios Peru, tarptautinis direktorius. remdamasis evangelijos pagal Matą 20 skyriuje pateiktu palyginimu apie vynuogyno darbininkus.

„Mes turime suprasti, kad jei negyvename taip, kaip Dievas yra mums numatęs, esame bedarbiai," - šią savaitę vykusioje konferencijoje „Tokijo pasaulinių misijų konsultacijos 2010" kalbėjo O. Alvarezas. - „Nesvarbu, ar jūs esate gydytojas, ar senatorius, ar prezidentas - jūs būsite bedarbis tol, kol neprisidėsite prie misijų tarnavimo". - Misiologas ir bažnyčių steigėjas tęsė: „Respublikos prezidentas yra bevaisis Dievo akyse, jeigu jis nedaro nieko, kad skatintų misijų tarnavimą. Ko vertas jo indėlis, jeigu jis vis dar tebėra nusidėjėlis, kurio vieta - pragare?".

O. Alvarezas įkūrė Lotynų Amerikos misiologijos mokyklą - pirmąją misionierių mokyklą Lotynų Amerikoje. Jis tvirtino, kad žmonės, be abejo, gali dirbti įvarius darbus, tačiau jie turi tvirtai suvokti, kad pirmiausia ir svarbiausia jų užduotis - būti misionieriais.

Šiame pranešime misiologas išskyrė penkis misijų judėjimo etapus. Pimasis - mesianistinis misionierių judėjimas, kurį pagal Biblijoje išdėstytą istoriją galima palyginti su šeštą valandą ryto pasamdytais darbininkais. Biblijoje rašoma, kad Petras ir Andriejus žvejojo, kai Jėzus juos pašaukė. Bet jie buvo bedarbiais Jėzaus akyse. Lygiai taip pat Matą, kuris dirbo mokesčių rinkėju, Jėzus laikė bedarbiu ir jį pasamdė. Per šiuos pirmuosius krikščionis žydus vyko pirmasis misijų darbas.

Vėliau prasidėjo Vakarų misionierių judėjimas, kurį galima prilyginti 9 valandą pasamdytiesiems. Iš žydų Evangelija pasiekė Europos gyventojus, kurie paskleidė ją skirtinguose žemynuose.

Trečiasis periodas - angliškai kalbančių misionierių judėjimas, kurį galima prilyginti pasamdytiesiems šeštą valandą arba vidurdienį. O. Alvarezas pastebėjo, kad beveik 250 metų anglai skleidė Evangeliją pasaulyje. Iš šio judėjimo kilo Hudsonas Tayloras, kuris atnešė krikščionybę į Kiniją, Williamas Carey - misionierius Indijoje, ir Johnas Wesley, kuris krikščioniškojo metodizmo dvasią atnešė daugeliui denominacijų.

Ketvirtasis periodas - Šiaurės Amerikos misionierių judėjimas, prasidėjęs devintą valandą arba trečią valandą popiet. „Šis naujas judėjimas atliko milžinišką misionierišką darbą paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais," - pastebėjo O. Alvarezas, paminėdamas, kad iš šio judėjimo kilo sekmininkai, Dievo asamblėja ir nepriklausomos charizmatinės bažnyčios.
Tačiau nuo 1960 m., įsigalėjus liberalumui ir sekuliarumui, misionieriška dvasia ir įkvėpimas skelbti Evangeliją Šiaurės Amerikoje priblėso. Anot pranešėjo, šiandien atėjo laikas naujam ir atsinaujinusiam misionierių judėjimui, kuris atitinka pasamdytuosius vienuoliktą valandą arba penktą valandą popiet: „Šituo metu Jis eina ieškoti daugiau darbininkų ir žvelgia į Trečiąjį pasaulį, kurį išsirinko ir perdavė misionieriaus lazdą", - teigė O. Alvarezas. - „Tradiciškai misionieriai kildavo iš Šiaurės, Rytų ir Vakarų, bet niekad - iš pietų pusrutulio. Ir, įdomus sutapimas, šiame pusrutulyje įsikūrusios Trečiojo pasaulio šalys".

Pranešėjo nuomone, naujasis misionierių judėjimas prasidėjo aštuntajame XX a. dešimtmetyje nuo Azijos tikinčiųjų. Maždaug po dešimties metų į jį įsijungė Afrikos gyventojai, o dar po dešimtmečio - lotynų amerikiečiai. Alvarezo nuomone, XXI a. pradžioje šio judėjimo dalimi tapo ir Artimieji Rytai. Šiuo metu visą darbo dieną dirba net 500 000 misionierių iš Artimųjų Rytų, kurie kalba daugiau nei 1000 skirtingų kalbų.

„Šiandien - jau vienuolikta valanda, tačiau nė vienas neturi rūpintis, kas bus pirmaisiais, o kas - paskutiniaisiais, nes esame įsitikinę, kad Pjūties šeimininkas visiems vienodai atlygins," - kalbėjo Lotynų Amerikos misijų vadovas.

Pastorius Tsugumichi Okawa iš „Yamato Calvary Chapel " bendruomenės, įsikūrusios Kanagawa apylinkėse, kalbėjo, jog konferencijos dalyviams svarbu būti pilniems Šventosios Dvasios, kad ji nebūtų tik formali. T. Okawa, kuris gano didžiausią Japonijos bendruomenę, kurią sekmadieniais lanko apie 1300 tikinčiųjų, pabrėžė, kiek mažai Japonijoje tėra krikščionių - mažiau negu du procentai visų gyventojų. „Norėčiau tikėti, kad Japonijoje dar vyks stebuklai", - sakė T. Okawa. - „Sielas gelbsti Šventosios Dvasios jėga". Pastorius ragino melstis už Japonijos žmonių prabudimą.

Pasaulinio misijų organizacijų tinklo tarptautinis direktorius dr. Yong Cho, kuris taip pat buvo ir vienu pagrindinių konferencijos organizatorių, kalbėjo, kad šiame susirinkime vienos misijų judėjimo grupės galės mokytis iš kitų, ir gal būt, kai kurios misijų strategijos susilies. „Mūsų protestantiškosios misijos yra individualistinės. Tačiau mes norime būti vis atviresniais bendravimui ir partnerystei. Šio susirinkimo metu raginome skirtingų šalių misijų organizacijas prisijungti ir mokytis iš labiau patyrusių Vakarų ir kitų šalių misijų judėjimų".

Konferencija „Tokijo pasaulinių misijų konsultacijos 2010" prasidėjo antradienį, o baigėsi penktadienio vakarą. Daugiau nei 2000 misijų judėjimo vadovų, kurie atstovavo 140 šalių, susirinko Tokijuje į didelę konferenciją, kurios tikslas - suvienyti protestantiškųjų misijų atstovybes ir vadovus tam, kad jie, kaip vienas kūnas, galėtų geriau įvykdyti Didįjį paliepimą.
Konferencijoje „Tokijo pasaulinių misijų konsultacijos 2010" buvo pažymėtos Edinburgo susirinkimo 100 metinės - pirmoji pasaulinė misijų judėjimo konferencija. Tokijo konferencijos metu misijų vadovai taip pat viešai paminėjo misijų judėjimo pasiekimus per pastarąjį šimtmetį ir pagerbė krikščionis kankinius. Sekant Edinburgo konferencijos tradicija, ir į šią konferenciją dalyviai nebuvo kviečiami. Visus delegatus kaip savo atstovus išrinko misijų asociacijos. Tačiau kitaip nei Edinburgo konferencijoje, šiemet daugiau atstovų buvo kilę iš Vakarų pasauliui nepriklausančių šalių. Iš šių šalių atvyko daugiau nei du trečdaliai konferencijos dalyvių.

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christianpost.com