Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų [tikėjimo] išpažinimo. Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Žyd 4, 14– 16).

Miela sese, Alytaus evangeline bažnyčia!
Sveikinu Tave ir visus Tiesą mylinčius Tavo vaikus su 30-uoju gimtadieniu – tebus su Jumis malonė, gailestingumas, ramybė nuo Dievo Tėvo ir nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus, Tėvo Sūnaus, tiesoje ir meilėje (2 Jn 3).

Dėkokime Dievui už visokeriopą Jo pagalbą ir palaikymą pandemijos metu.
Melskimės: už valdžias – už Prezidentą, už Vyriausybę, už Seimą, už miestų valdžias, prašydami jiems nuovokos ir išminties, kad skirtingos valdžios institucijos atrastų sutarimą; palaikykime valdžioje esančius žmones, kuriems tenka priimti sprendimus šiuo visiems sudėtingu metu:

Galvojant apie artėjančias Velykas, atmintyje iškilo gana seniai su vienu pažįstamu vykęs pokalbis. Tuo metu aš buvau ateistiškai auklėtas jaunuolis. Mano pašnekovas tarp kitko paklausė, ar yra kokia nors sąsaja tarp mūsų ir Ievos bei Adomo nuodėmės.

Evangelikų pastorius pirmą dienos centrą vaikams Panevėžyje įkūrė su vyriausiuoju sūnumi sugrįžęs iš misijos skurdžiuose Filipinuose. Šeima pasiryžusi ir vėl iškratyti kiaulę taupyklę, kad tik savi vaikai išmoktų atjausti vargstantį. Tuomet net piktųjų įtarinėjimai, kad miltus ar cukrų savanoriai pasisavins, kelia vien tik šypseną.

Beskaitant pranašo Izaijo knygą tarsi pamačiau tai, kas šiandien vyksta visoje žemėje: Žemė liūdi ir nyksta, pasaulis visiškai sumenkėjo ir nyksta; žemės išdidieji nusilpsta.

Šventojo Rašto pirmieji skyriai suteikia daug informacijos apie Dievo prigimtį, charakterį, pasaulio atsiradimą, žmogaus kilmę ir išskirtinumą. Skaitydami ir stebėdami pradžioje vykusius įvykius nustembame suvokę, kokioje nuostabioje vietoje Dievas apgyvendino žmogų, padarydamas jį panašų į save ir gabų nešioti Jo atvaizdą bei šlovę.

Kas aš? Vienišas klausimas iš manęs šaiposi, – to savęs klausė eilėraštyje paskutinėmis gyvenimo dienomis nacių kalėjime buvęs liuteronų pastorius Dytrichas Bonheferis. Tikrasis kvailys, iš kurio dievai pasityčioja arba jį suniokoja, yra tas, kuris nepažįsta savęs, – iš tamsios celės draugui rašė britų rašytojas Oskaras Vaildas.

Per Lietuvą nuvilnijus Atgimimo bangai, XX a. devintajame dešimtmetyje ne vieno jaunuolio širdy gimė gyvas tikėjimas Dievu, o kiek vėliau ėmė kurtis ir naujos evangelinio tikėjimo bažnyčios.

Kas aš? Tas ar anas?
Argi šiandien aš – tas, o rytoj – kitas?
O gal tai, kas manyje dar likę, panašu į sumuštą armiją,
kuri netvarkingai traukiasi nuo jau laimėtos pergalės?
Kas aš? Vienišas klausimas iš manęs šaiposi.
Kad ir kas būčiau, Tu mane pažįsti, esu Tavo, Dieve!
Ištrauka iš D. Bonheferio eilėraščio „Kas aš?“ (1945 m.)