Turbūt daugelis sutiks su mintimi, kad krikščionių Dievas yra Tas, kuriam rūpi žmogaus likimas. Vien tai, kad Jis gimė Žmogaus Sūnumi, įrodo didžiulę Jo meilę kiekvienam.

Mums, Dievo vaikams, gyvenant ir tarnaujant šiame besikeičiančiame ir žūstančiame pasaulyje, tenka patirti įvairiausių išmėginimų, pagundymų ir suspaudimų.

Evangelistas Lukas neįtikėtinai įtaigiai perteikia velykinę prisikėlimo nuotaiką, kurią išgyveno Kristaus mokiniai. Dėl Viešpaties nukryžiavimo jie buvo nugrimzdę į neviltį: jų viltys sudužusios, lūkesčiai neišsipildę, širdys sumišusios ir pilnos nerimo bei baimės.

Velykos būna pavasarį. Ir šie metai ne išimtis – žemė jau budinasi, žadinama atkopiančios saulės spindulių. Skaisčią šviesą, šviežią žalumą, bręstančius pumpurus ir gėlių žydėjimą dovanoja Kūrėjas – kaipgi tuo nesidžiaugti?

Prisimenu Sąjūdžio laikus, Sausio 13-ąją, Baltijos kelią, Tautos prabudimą. Tiek daug įkvėpimo, tikėjimo, geranoriškumo, pasiaukojimo. Laisvė – kaip Dievo dovana iš dangaus – sužavėjo daugelį. Tačiau vieni išmoko Laisvės pamokas, kitiems sekasi sunkiau.

Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo. Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės.

Šiame straipsnyje noriu pasidalinti įžvalgomis iš Šventojo Rašto apie vieną žmonių tarpusavio santykių aspektą – teisingumą, t. y. apie tai, kokiais būdais žmonės sprendžia konfliktines situacijas.

Šiandieninis pasaulis pilnas rūpesčių, irmes visi nerimaujame dėl daugybės dalykų – tiek vidinių (charakterio savybių, baimių, kitų nuodėmių), tiek išorinių (nelaimių, nepritekliaus ar kitų problemų).

2018 m. sausio 13 d. Panevėžyje vyko Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ Sinodas. Svarbiausias šio Sinodo sprendimas – pakeisti Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ pavadinimą į Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija.

Dėkokime Dievui už Jo ištikimybę ir dalyvavimą mūsų tautos gyvenime, už Lietuvos nepriklausomybę, taiką ir viltį mūsų tautai.