„Efezo bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų. Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę.

Liepa - pats vidurvasaris. Įprastai tai karščiausias metų laikas. Laukuose auga kviečiai, linai, rapsai. Soduose noksta vaisiai, sirpsta uogos, miškuose pasirodo pirmieji grybai. Viskas „teka“ įprasta vaga. Ir taip jau daugelį amžių.

Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams kalba ir apie Šventosios Dvasios teikiamas dovanas bei tikinčiųjų nuostatas vienas kito atžvilgiu. Akivaizdu, kad krikščionys, būdami vienoje bendruomenėje, turėtų atpažinti, priimti ir gerbti vienas kito dovanas...

Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus.

Šiame gyvenime „po saule“ daugelis dalykų kartojasi - saulė sukasi ratu, vėjas keičia kryptį, bet vėl pučia iš ten pat, kur kilo, upės atsinaujina iš dangaus į jas sugrįžtančiu vandeniu. Kartojasi ir žmogaus gyvenimo aplinkybės: Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma

Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus.

Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška (Jok 3, 17).

Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 16-17).

Tenka pripažinti, kad kai kurie iš mūsų, tikinčių apie du dešimtmečius, negalime pasigirti uolumu dėl Dievo. Dvasinė disciplina kažkur lyg „užstrigo“, pajuntame lyg ir apatijos simptomus, įvairios „nuodėmėlės“ ima viršų, o pagalvoję apie Kristų tik atsidūstame...

Kviečiu drauge su manimi pasvarstyti apie Dievo palaiminimus ir palaimintuosius. Kokios mintys kyla, išgirdus žodžius „Dievo palaiminimas“ arba „Viešpaties palaimintasis“?