Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo priėjo mokiniai. Atvėręs lūpas, Jis ėmė mokyti: „Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.

Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas, ir aš pasauliui. Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys.

Seniesiems metams gulant į amžiną kapą, o Naujiesiems kopiant į sostą, kiekvienas šiek tiek mąstąs žmogus pagalvoja apie laiką, tą baisų ir keistą dalyką.

Apaštalų darbuose aprašoma istorija, kaip viena šeima, pardavusi žemės sklypą, už jį gautus pinigus atnešė prie apaštalų kojų.

Vienos krikščioniškos denominacijos liturginio kalendoriaus laikosi labai smulkmeniškai, kitos pažymi tik didesnes šventes.

Nuo amžių ausis negirdėjo ir akis neregėjo kito dievo, be Tavęs, kuris tiek padarytų Jo laukiantiems (Iz 64, 4). Teko matyti filmą, kuriame Jėzaus Kristaus gyvenimo istorija parodyta tarsi vykstanti mūsų laikais.

Žiūrime į kalendorių ir matome, kaip sparčiai artėja šventės.

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Anksti rytą Jis vėl atėjo į šventyklą. Visi žmonės rinkosi prie Jo, ir Jis atsisėdęs juos mokė. Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant.

Artėjant Kalėdoms, prisiminkime, kas gi vyko prieš mūsų Gelbėtojo Jėzaus gimimą. Pasakodamas apie Kristaus gimimą, evangelistas Lukas pamini du žmones, kuriuos galima pavadinti laukiančiaisiais (Lk 2, 25-38).

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: „Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus! Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, pats būdamas taip pat nuteistas! Mudu teisingai gavome, ko verti mūsų darbai, o šitas nieko blogo nepadarė“. (Lk 23, 39-43).