Galvojant apie artėjančias Velykas, atmintyje iškilo gana seniai su vienu pažįstamu vykęs pokalbis. Tuo metu aš buvau ateistiškai auklėtas jaunuolis. Mano pašnekovas tarp kitko paklausė, ar yra kokia nors sąsaja tarp mūsų ir Ievos bei Adomo nuodėmės.

Evangelikų pastorius pirmą dienos centrą vaikams Panevėžyje įkūrė su vyriausiuoju sūnumi sugrįžęs iš misijos skurdžiuose Filipinuose. Šeima pasiryžusi ir vėl iškratyti kiaulę taupyklę, kad tik savi vaikai išmoktų atjausti vargstantį. Tuomet net piktųjų įtarinėjimai, kad miltus ar cukrų savanoriai pasisavins, kelia vien tik šypseną.

Beskaitant pranašo Izaijo knygą tarsi pamačiau tai, kas šiandien vyksta visoje žemėje: Žemė liūdi ir nyksta, pasaulis visiškai sumenkėjo ir nyksta; žemės išdidieji nusilpsta.

Šventojo Rašto pirmieji skyriai suteikia daug informacijos apie Dievo prigimtį, charakterį, pasaulio atsiradimą, žmogaus kilmę ir išskirtinumą. Skaitydami ir stebėdami pradžioje vykusius įvykius nustembame suvokę, kokioje nuostabioje vietoje Dievas apgyvendino žmogų, padarydamas jį panašų į save ir gabų nešioti Jo atvaizdą bei šlovę.

Kas aš? Vienišas klausimas iš manęs šaiposi, – to savęs klausė eilėraštyje paskutinėmis gyvenimo dienomis nacių kalėjime buvęs liuteronų pastorius Dytrichas Bonheferis. Tikrasis kvailys, iš kurio dievai pasityčioja arba jį suniokoja, yra tas, kuris nepažįsta savęs, – iš tamsios celės draugui rašė britų rašytojas Oskaras Vaildas.

Per Lietuvą nuvilnijus Atgimimo bangai, XX a. devintajame dešimtmetyje ne vieno jaunuolio širdy gimė gyvas tikėjimas Dievu, o kiek vėliau ėmė kurtis ir naujos evangelinio tikėjimo bažnyčios.

Kas aš? Tas ar anas?
Argi šiandien aš – tas, o rytoj – kitas?
O gal tai, kas manyje dar likę, panašu į sumuštą armiją,
kuri netvarkingai traukiasi nuo jau laimėtos pergalės?
Kas aš? Vienišas klausimas iš manęs šaiposi.
Kad ir kas būčiau, Tu mane pažįsti, esu Tavo, Dieve!
Ištrauka iš D. Bonheferio eilėraščio „Kas aš?“ (1945 m.)

Dėkokime Viešpačiui už praėjusius metus: nors metai buvo kupini iššūkių, bet Viešpats maloningai rūpinosi ir vedė mus savo Dvasia.

Šiandien jau nesame svetimi ir atskirti nuo To, kuris tapo šviesa pasauliui. Jau nebeklaidžiojame be Dievo ir be vilties. Esame tvirtose Visagalio rankose ir su pasitikėjimu galime glaustis prie mylinčios Jo krūtinės. Tebūna mūsų širdies akys atviros Kristaus šlovei (ne tik) 2021-aisiais metais!

Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą <...>. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus. (Lk 2, 11)