Abraomo palaiminimas

O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai? Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo? Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?
Ar tiek daug iškentėjote veltui? Jei iš tiesų būtų veltui! Ar Tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo? Taip „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“. Todėl supraskite, kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki. Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisins pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: „Tavyje bus palaimintos visos tautos.“ Taip tikintys susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu. Visi, kurie remiasi įstatymo darbais, yra prakeikimo galioje, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris nuolatos nesilaiko visko, kas įstatymo knygoje parašyta, ir to nevykdo.“ Kad įstatymu niekas neišteisinamas Dievo akyse, aišku, nes „teisusis gyvens tikėjimu“. O įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, bet „kas juos vykdo, tas gyvens jais“. Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“, - kad Abraomo palaiminimas Jėzuje Kristuje atitektų pagonims ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią (Gal 3, 1-14).

Manau, jog ši Naujojo Testamento ištrauka šiuo laiku mums labai aktuali, mat tenka pastebėti tikinčiųjų polinkį į legalizmą gyvenimo kasdienybėje. Jeigu pasimeldžiau, paskaičiau Šventąjį Raštą, aukoju bendruomenės veiklai bei išlaikymui, esu priimtinas ir tinkamas Dievui. Evangelijos tiesos tarsi žinomos, bet bendravimas su Dievu suprantamas kaip „krikščioniškų“ pareigų vykdymas.

Dėl to ir norisi atidžiau pažvelgti į apaštalo Pauliaus žodžius galatams, kurie buvo pasidavę klaidinantiems mokytojams ir manė, jog savo kūniškomis pastangomis gali tapti priimtini Dievui.

Šiose Laiško galatams eilutėse sutelkta daug svarbių, galima sakyti, esminių Naujojo Testamento sąvokų: Dvasia, kūnas, įstatymo darbai, tikėjimas, teisumas, prakeikimas, palaiminimas. Pacituotoje laiško dalyje žodžiai dvasia, tikėjimas, palaiminimas, teisumas labai tampriai susiję. Dažnai esame linkę gilintis į šiuos žodžius atskirai, gal kiek stipriau siedami tik tikėjimą ir teisumą. Tačiau ar gali būti mums suteikta Dvasia, jei nesame tikėjimu teisūs Dievo akyse? O būdami teisūs, esame ir palaiminti. Ar gali kuris nors būti palaimintas, nebūdamas teisus? Apaštalas parodo, kad tikėjimu išteisintam Abraomui pažadėtas palaiminimas ir yra dabar tikintiesiems suteikta Šventoji Dvasia, kurią jie gauna tikėdami Kristaus auka ir per tikėjimą Dievo akyse tapdami teisūs.

Kiti tarpusavyje labai susiję žodžiai yra kūnas, įstatymo darbai ir įstatymo prakeikimas. Nors žodis kūnas šioje laiško dalyje pavartotas tik vieną kartą, jis yra itin svarbus, nes parodo, kad gyvenimas dvasia kyla iš pasitikėjimo Dievu, o rėmimasis įstatymo darbais - iš pasitikėjimo kūniškomis jėgomis. Todėl galatų noras pasiteisinti įstatymo darbais ir tokiu būdu pasidaryti tikraisiais krikščionimis yra kūno darbas, iš esmės priešingas gyvenimui tikėjimu. Kas stengiasi įtikti Dievui įstatymo darbais ir bando savo kūniškomis jėgomis patobulinti Kristaus atliktą darbą, atsiduria prakeikimo galioje. Taigi pasitikėjimas kūnu, įstatymo darbų darymas ir prakeikimas Laiške galatams neatskiriami vienas nuo kito. Kas remiasi kūnu, tas stengiasi daryti įstatymo darbus ir neišvengia įstatymo prakeikimo.

Mūsų aptariamoje ištraukoje apaštalas Paulius labai koncentruotai išsako svarbiausias Evangelijos tiesas. Apaštalas kalba apie Kristaus aukos didybę, kurią galatai nustojo matyti. Jį stebina visiškas Galatijos tikinčiųjų nenuovokumas, nes jie didingą Dievo išgelbėjimo darbą bandė atbaigti savo kūniškomis pastangomis. Paulius išraiškingai perteikia savo gilų susirūpinimą Galatijos tikinčiaisiais - kiekvienas jo pasakytas sakinys atveria ištisą vaizdinių pasaulį. Už kelių glaustų apaštalo sakinių „slepiasi“ tūkstantmečius besitęsiantis Dievo išgelbėjimo planas. Pabandysiu tas mintis pasakyti savo žodžiais, kad galėtume jas pamatyti kiek kitaip, negu esame įpratę.

„Galatai, kas jums atsitiko? Jūs visiškai suklaidinti. Kristaus mirtis ant kryžiaus jums buvo paskelbta labai aiškiai ir vaizdžiai. Tai pati didžiausia auka. Įtikėję išgirsta žinia, jūs gavote Šventąją Dvasią. Būtent dėl jūsų tikėjimo išgirsta žinia Dievas ir toliau jums teikia Dvasią bei daro stebuklus. Tai įvyko ir vyksta ne todėl, kad savo jėgomis laikėtės jums pateiktų taisyklių. Negi iš pradžių patikėję Dievo atliktu darbu, pradėję Dvasia, manote galėsią savo išgelbėjimą atbaigti kūniškomis jėgomis? Negi nesuprantate, kad Abraomas tapo teisus Dievo akyse patikėdamas Dievu, ir tikrieji jo palikuonys bei paveldėtojai yra tikintys, o ne tie, kurie įstatymo darbais bando įgyti Abraomo palikuonių pavidalą. Neapsigaukite, tikintieji yra teisiųjų tauta. Juos Dievas palaimina kartu su tikinčiuoju Abraomu. Nes būtent dėl tikėjimo pats Abraomas buvo palaimintas ir gavo pažadą, kad jame bus palaimintos visos tautos. Tai reiškia, kad tas palaiminimas, kuriuo Dievas jį palaimino, tikėjimo keliu pasieks visas tautas. Įstatymas nėra skirtas suteikti palaiminimą. Žmogus, kuris nori įtikti Dievui įstatymo darbais, atsiduria po prakeikimu. Yra du būdai gyventi, ir jie vienas kitam priešingi: arba mes gyvename tikėjimu, arba vykdydami įstatymo įsakymus. Šventasis Raštas šiuos du būdus atskiria vieną nuo kito. Jeigu norime gyventi darydami įstatymo darbus, liekame prakeikimo galioje, kaip ir visi, kurie gyvena laikydamiesi įstatymo. Tačiau Kristus, mirdamas ant kryžiaus, tapo už mus prakeikimu ir atpirko mus iš įstatymo prakeikimo. Juk parašyta, kad prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio. Kristus leidosi nukryžiuojamas, kad prisiimtų mums skirtą prakeikimą. Taip Abraomo palaiminimas - „Tavyje bus palaimintos visos tautos“ - Jėzuje Kristuje atiteko pagonių tautoms, ir mes, būdami to palaiminimo dalininkai, tikėjimu gavome pažadėtąją Dvasią. Ta dovana, ta malonė, kurios daugiau nei tūkstantmetį laukė Dievo tauta, Dvasia, kuri sujungia mus su Dievu, atveria Dievo karalystę, įveda mus į Jo karalystę ir tą karalystę -  į mus, teikiama mums per tikėjimą klausantis žinios apie Kristaus auką. Negalvokime, kad savo jėgomis bandydami daryti įstatymo darbus, atbaigsime savyje dieviško išgelbėjimo darbą.“

Galima pagalvoti, kad nuo šeštos eilutės apaštalas, prabildamas apie Abraomą, pradeda naują mintį ir jos tiesiogiai nesieja su užduotais klausimais, kokiu būdu galatai gavo Šventąją Dvasią. Tarsi Dvasia būtų jų tuometinis patyrimas, o Abraomo tikėjimas - iš tolimos praeities kylantis išteisinimo būdas. Gali pasirodyti, jog apaštalas, iš pradžių du kartus paklausęs, kaip Dievas jiems teikia Dvasią, po to pereina prie kito argumento. Pirma atkreipė dėmesį į esamą galatų patirtį, o po to ėmėsi Dievo tautos šaknų. Tačiau iš tiesų Paulius Dvasios suteikimą suvokia kaip tiesioginę Abraomo palaiminimo išraišką. Jau klausdamas, kokiu būdu galatai gavo Dvasią, jis labai aiškiai supranta Dvasios gavimo reikšmę ir Jos vaidmenį Dievo išgelbėjimo plane. Dvasios dalyvavimas tikinčiųjų gyvenime nėra lokalus reiškinys, susijęs tik su tikinčiųjų šiandiena. Tai - amžinų Dievo sumanymų išsipildymas. Didžiausias palaiminimas - ne sėkmė ar sveikata, bet Dievo Dvasia. Ji veda mus į visą tiesą. Tik Jos dėka galime iš tiesų atgailauti, suprasti išgelbėjimo žinią ir patikėti Dievo malone. Be Dievo Dvasios baigiasi mūsų krikščionybė, be Jos nebesuprantame Evangelijos, prarandame savo tapatybę, nes aptemsta mūsų širdies akys. Per Dvasią įsitvirtiname vidiniame žmoguje - aiškiai matome, kas esame Jėzuje Kristuje ir suvokiame Dievo dovanotą tapatybę.

Viena yra žinoti formuluotes bei teiginius, vadintis išteisintais ir tuo žinojimu kaip kiautu prisidengus saugotis nuo išorinių kaltinimų. Visai kas kita, kai išteisinimo tiesa persmelkia širdį ir žmogus nuoširdžiai ir nuolankiai sako: mano nuodėmių bei klaidų buvo begalė, bet iš Dievo malonės esu teisus. Jis nebesigina, nebesistengia pasirodyti bei išsiskirti savo dievotumu, nebesiekia sukurti pamaldaus žmogaus įvaizdžio, bet dėkinga širdimi išpažįsta Dievo malonės stebuklą.

Tenka sutikti nemažai krikščionių, kurie labai susirūpinę palaiminimo ir prakeikimo tema. Jie daug dėmesio skiria, norėdami išsivaduoti iš įvairiausių prakeikimų ir visose gyvenimo srityse sulaukti Dievo palaiminimo. Vyksta mokymai, kaip išsilaisvinti iš paveldėto giminės prakeikimo, kaip teisingai kalbėti, kad neatsidurtume po prakeikimu ir daug panašių dalykų. Sutinku, jog aplinka, kurioje augome, tikrai turi įtakos mūsų gyvenimui, ir yra svarbu, ką kalbame. Tačiau nemanau, jog reikėtų į tai sutelkti visą savo dėmesį ir nuolatos apie tai galvoti, atskirai gilinantis į kiekvieną gyvenimo detalę. Per daug į tai sutelkus dėmesį, bėgimas nuo prakeikimo tampa savotiška legalizmo atmaina, ir žmogus, ieškodamas laisvės nuo įvairių prakeikimo rūšių, daro tai savo kūniškomis pastangomis. Apaštalas Paulius keliais sakiniais parodo, jog, kai savo jėgomis tikimės patiksią Dievui, patys „palendame“ po įstatymo prakeikimu ir nebeturime jokios galimybės jo nusimesti. Esminis požiūris į tai, kuo remdamiesi gyvename, lemia, ar esame atviri malonei, palaiminimui ir Dvasiai, ar vargingai vykdydami įstatymo darbus dūstame po išorinės krikščionybės kiautu.

Malonė reikalinga visiems žmonėms, nes visa žmonija yra pražuvusi, bet anaiptol ne visi žmonės tai pripažįsta bei supranta, ir todėl dauguma mano, jog patys gali padaryti viską, ko reikia, norint patikti Dievui. Net daugelis krikščionių, kurie pradžioje atsivėrė gelbstinčiai malonei, vėliau ėmė jaustis užsitarnavę Dievo palankumą. Nejučia jų gyvenimo atrama iš dalies pasikeitė. Kaip tokius pasikeitimus aptikti? Pagal tai, kaip vertiname aplinkinius žmones ir save. Ar mes žiūrime į juos akimis žmogaus, kuris niekuo neužsitarnavo savo išgelbėjimo? Ar matome save vien meile ir gailestingumu išgelbėtus iš visiškos pražūties? Ar suvokiame, jog galime remtis tik Viešpaties Jėzaus auka? Ar pažįstame Jėzų tokį, koks Jis yra? Ar esame Jam atviri? O gal slepiamės už padorumo kiauto, bandome įsiteikti Dievui tarnavimu bažnyčioje, perskaitytais Rašto puslapiais, atliktomis maldos prievolėmis ir net nedrįstame sau prisipažinti, kad esame visiški vargšai, kuriems kiekvieną dieną reikia malonės? Gal piktinamės kitų klaidomis, matome net mažiausius aplinkinių trūkumus, o patys sau atrodome visai neblogi, ne tokie kaip kiti žmonės?

Jeigu aptinkame savyje teisuoliškumo apraiškas, jei patys savo kūniškomis jėgomis bandome užsitarnauti Dievo palankumą, šie karšti apaštalo Pauliaus žodžiai galatams skirti ir mums. Tokiu atveju ir mes esame tie neprotingi žmonės, kurie pradėję Dvasia galime pabaigti kūnu. Nepamirškime, jog mūsų bendravimas su Dievu ne tik prasidėjo per tikėjimą Kristaus auka, bet šituo tikėjimu yra nuolatos ir palaikomas. Dievas ir toliau mums teikia Dvasią, kurią gavome patikėję Evangelijos žinia, o ne dėl savo gerų darbų.