Apaštalo pamokos

Paulius, Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių bažnyčiai Dieve Tėve ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!Mes visada dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose, nuolat minėdami jūsų tikėjimo darbus, meilės triūsą bei vilties ištvermingumą mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje, žinodami, Dievo numylėtieji broliai, jūsų išrinkimą. Nes mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir su tvirtu įsitikinimu. Jūs žinote, kaip mes pas jus elgėmės jūsų labui. Ir jūs pasidarėte mūsų ir Viešpaties pasekėjai, priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu, ir taip jūs tapote pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems. Mat iš jūsų Viešpaties žodis nuskambėjo ne tik Makedonijoje bei Achajoje, bet jūsų tikėjimas Dievu pasklido visur, ir mums jau nebereikia nieko kalbėti. Jie patys pasakoja apie mūsų atvykimą pas jus, ir kaip jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo tarnauti gyvajam bei tikrajam Dievui ir laukti iš dangaus Jo Sūnaus, kurį Jis prikėlė iš numirusių, - Jėzaus, gelbstinčio mus nuo ateinančios rūstybės (1 Tesalonikiečiams 1, 1-10).

Apaštalas Paulius kartu su bendražygiais atneša Evangelijos žinią Tesalonikų gyventojams. Šią istoriją galime perskaityti evangelisto Luko užrašytoje Apaštalų darbų knygoje (Apd 17, 1-15). Po sėkmingo skelbimo susibūrė krikščionių bendruomenė, kuriai ir skirti du Naujojo Testamento laiškai. Pasirinktas tekstas atskleidžia tris pamokas, kurias čia ir aptarsime.

Brolystė

Nors apaštalas Paulius pats asmeniškai rašo laišką Tesalonikų tikintiesiems, tačiau abu šiai bendruomenei skirtus tekstus jis pradeda viena ir ta pačia įžanga: Paulius, Silvanas ir Timotiejus... buvo Romos pilietis ir Jeruzalės bažnyčios narys (Apd 15, 22-31), Timotiejus prie apaštalo komandos prisijungė Listroje (Apd 16, 1-5). Apaštalas pabrėžia bendrąsias, o ne asmenines vertybes. Kituose savo raštuose Paulius moko bažnyčias, kad jos yra kaip kūnas, sudėtas iš daugelio narių, o atskiri tarnautojai tėra didelio Dievo darbo nedidelės dalys. Atpirktoje bendruomenėje, anot apaštalo, turi vyrauti ne konkuruojančios, tarpusavy rungtyniaujančios jėgos, bet bendrystės, meilės ir palaikymo nuostatos.

Šių dienų bažnyčioje yra nemažai žymių asmenų. Visuomenėje ar bendruomenėje įgytas autoritetas, išsilavinimas, iniciatyvos ar kuriami projektai iškelia juos aukščiau už kitus bendruomenės žmones, tačiau Rašto pasakojimas veda nuosaikaus bei blaivaus savęs vertinimo ir kito įvertinimo bei pripažinimo keliu.

Kai nebepastebime kitų, tik save, girdime tik save, akcentuojame savąsias problemas, patys sau esame reikšmingi ir svarbūs - tai pavojinga dvasios ekvilibristika. Tai - vaikščiojimas puikybės skardžio kraštais, pirmieji dvasinės susireikšminimo ligos simptomai. Tad būtų naudinga įsiklausyti į Rašto pamokymą, gręžti akis nuo savęs, mąstyti apie kitus, melstis „Tėve mūsų...“ ir tarnauti nuolankia dvasia.

Malda

Kasdienė krikščioniško gyvenimo praktika sudaro krikščionio gyvenimo pamatą. Rašto skaitymas, malda neturėtų būti tik sekmadienio pratybos. Turime rasti bent trupinėlį laiko, kurį skirtume savo dvasios stiprinimui. Tesalonikiečių bendruomenei skirtą laišką apaštalas pradeda malda už juos, kaip buvo įpratęs. Paulius atkakliai meldžiasi, suvokdamas maldos prasmę ir teikiamą naudą.

Mokydamiesi iš šios apaštališkos tradicijos, kaip tikintieji ir kaip bendruomenės puoselėkime tas pačias vertybės ir nuostatas, nešykštėkime laiko maldai. Paulius meldžiasi už tikinčiuosius, už konkrečius žmones, konkrečias bendruomenes, tad ir mūsų asmeninėse bei bendruomeninėse maldose teatsiranda laiko kitų tikinčiųjų užtarimui.

Apaštalas savojoje maldoje panaudoja žymiąją krikščioniškąją triadą: „nuolat minėdami mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą…“ Krikščioniškosios vertybės - tikėjimas, viltis ir meilė - išugdomos tik dedant pastangas, jas puoselėjant bei rūpestingai jų siekiant. Dvasinės dorybės nuodėmės persunktoje žemėje ir nuopuolio suterštose mūsų sielose neauga, kaip egzotiniai augalai negali augti atšiauraus klimato sąlygomis. Neseniai mūsų namuose nuvyto rozmarinas, nes neapsižiūrėjome ir net atvėsus orams palikome jį balkone… Lygiai taip ir mūsų širdys turi būti nuolat maldos šildomos ir Rašto paguodos drėkinamos.

Atsivertimas

Apaštalo Pauliaus misionieriškos tarnystės sėkmė bei žydų ir pagonių atsivertimai Bažnyčią žavi jau daugelį šimtmečių. Šiandien galime rasti nemažai asmeninės bei finansinės sėkmės mokytojų, kurie atkreipia dėmesį į šį vieną sėkmingiausių visų laikų žmonių: ieškoma jo sėkmės paslapties, bandoma suprasti, kokie motyvai bei požiūrio ir vertybių elementai ar visuma nutiesė kelią į sėkmę.

Galbūt mūsų pasirinktas tekstas ir yra vienas iš tų, kuriuose atskleidžiami sėkmingos evangelizacijos principai. Paulius tvirtina, kad Evangelijos žinia į Tesalonikus atėjo žodžiais, jėga, įsitikinimu ir Šventosios Dvasios veikimu. Žodžiai atskleidžia tiesą, perteikia Rašto ir Jėzaus Kristaus liudijimą. Be žodžių krikščioniškoji apaštalinė tarnystė neįmanoma. Žodis turi ypatingą reikšmę. Tačiau Paulius teigia, kad skelbimą lydėjo ir jėga. Evangelijos pasakojimas reikšmingai skiriasi nuo graikiškų mitų bei legendų, nes šioje žinioje slypi gyvenimus keičianti jėga. Ne tik žodžiai, bet ir širdis bei gyvenimus transformuojanti jėga.

Apaštalo bei jo bendražygių tarnystę lydėjo ir įsitikinimas. Neužtikrintas kalbėjimas niekada neįtikins klausytojo. Apaštalas buvo įsitikinęs savo skelbiamos Tiesos ir Jėzaus viešpatavimo teisingumu, tad skelbė žinią drąsiai ir įtikinamai. Tačiau apaštalo mintis ir evangelizacinės tarnystės aiškinimas nesibaigia tik žmogiškuoju faktoriumi (štai kodėl sekuliarūs sėkmės mokytojai niekada nepakartos Pauliaus sėkmės). Šventoji Dvasia tuomet ir dabar yra esminis Dievo jėgos, žmogaus atsivertimo ir pakeistų gyvenimo faktorius. Bažnyčia turi keisti pasaulį ne savo jėga.

Prisimindamas tesalonikiečių atsivertimą, Paulius atkreipia dėmesį į svarbius šio reikšmingo gyvenimo įvykio elementus. Pirmiausia jis kalba apie gręžimąsi nuo stabų. Netikroji dievybė turi būti palikta, netikram dievui pastatytas aukuras turi būti nuverstas. Čia sutiktume su filosofu Frydrichu Nyče, kad stabams turi ateiti saulėlydis. Tačiau tai nėra proceso pabaiga. Tai - tik pirmasis žingsnis, nes turi būti suręstas naujas aukuras tikrajam Dievui. Turi būti atrastas tikrasis Dievas. O tikrasis aukuras Jam yra tarnystės dvasia persmelktas tikinčiojo gyvenimas. Kaip žydų tautą Viešpats išvedė iš Egipto ne norėdamas leisti jiems atsipūsti prie jūros kranto, klausantis muzikos ir žaidžiant tinklinį, išėjimo tikslas buvo pastatyti Dievui šventyklą. Taip ir Naujojo Testamento Dievo tauta per atsivertimą yra grąžinama prie tikrosios žmogaus prigimties raiškos - tarnystės Dievui. Galiausiai, krikščionio atsivertimas neįmanomas be Jėzaus Kristaus asmens. Kryžiaus žinia ir kristocentriškumas yra krikščionybę persmelkusi žinia. Ši žinia turėtų būti skelbiamos išganymo žinios centre.

Apaštalas liudija, kad tesalonikiečių atsivertimą lydėjo jų nepaprastas uolumas skelbti išganymo žodį šalia esantiems žmonėms, o pati bendruomenė tapo pavyzdžiu daugeliui krikščionių. Mes, kaip evangelinė bendruomenė, negalime pamiršti Viešpaties pavedimo ir uždėto rūpesčio - skelbti tikėjimo žinią ir nešti išganymą tiems, kurie Kristaus dar nepažino. Negalime šios žinios pamiršti, išstumti jos iš savo gyvenimo, minčių ar dienotvarkės. Nors mes, kaip pavieniai žmonės, galime pavargti, nusivilti ar prarasti drąsą, tačiau mes, kaip bažnyčia, kaip tikėjimo šeima, negalime pamiršti Viešpaties patikėtos užduoties. Tad telydi tad mus malda, kad Viešpats atvertų duris skelbti Evangeliją, ir pasiryžimas atsivėrus durims drąsiai liudyti išganymo žinią.

Pamokos mums

1. Puoselėkime bendrystę - nesureikšminkime savęs, savo asmens, pasiekimų, nuopelnų ir t. t. Gręžkimės į savo brolius ir bendražygius. Pastebėkime šalia esančius. Ugdykimės gebėjimą juos padrąsinti, įvertinti bei branginti.

2. Melskimės. Malda visuomet telydi mus. Nuolat melskimės trumpomis ir ilgomis maldomis, prašydami ir užtardami kitus.

3. Nepamirškime, kad mūsų atsivertimas yra susietas ir su tarnyste. Mūsų atsivertimas ir gyvenimas po jo turi tikslą. Dievas mums turi tikslų. Ar tu esi pasirengęs apie tai kalbėtis?

4. Evangelizacija - didis bažnyčios pašaukimas. Kokia yra tavo ir mano dalis šiame darbe?

Iš asmeninio tinklaraščio: http://pastoriaus.blogspot.ru/