Karaliaus Sauliaus tragedija

Manau, kiekvienas, kuris skaito Senojo Testamento istorijas apie Izraelio karalystės įsikūrimą, lieka giliai sujaudintas dramatiškos pirmojo Izraelio karaliaus Sauliaus gyvenimo istorijos. Drąsus, aukštas ir stiprus vyras suvienija paskiras Jokūbo palikuonių gentis, kad jos įstengtų pasipriešinti išorės priešams, siekiantiems pavergti žemdirbių tautelę.
Karalius Saulius sėkmingai išveja priešus, suteikia pasitikėjimo tautai ir leidžia jai atsitiesti. Tačiau karaliaus sėkmė kare atskleidžia neįtikėtinus jo pralaimėjimus asmeninėje - moralinėje srityje. Karalius ryžtasi peržengti jam nubrėžtas ribas ir savo politines galias išplečia iki dvasinių - pradeda aukoti aukas vietoj kunigo Samuelio. Galiausiai jis nebeklauso tikslių Dievo nurodymų ir tampa atmestinas Dievo akyse.
Po šių konfliktų su kunigu ir pranašu Samueliu karaliaus Sauliaus istorija panašėja į daugelio po jo gyvenusių diktatorių paranoją. Jis kovoja su savo paties šešėliais (visais, kuriuos lydi sėkmė), šizofreniškai keisdamasis nuo verkiančio atgailautojo iki rūstaus net sūnų ir šventyklos kunigus pražudyti pasiryžusio siaubūno.

Niekas taip stipriai nesukuria šios asmenybės ir visos situacijos beviltiškumo vaizdo kaip eilutės iš Šventraščio: Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus (1 Sam 16,13), pikta dvasia nuo Viešpaties apėmė Saulių (1 Sam 19,9). Baimė ir nerimas pakyla krūtinėje kai skaitai, kad jį Dievas atmetė. Sauliui buvo duota užduotis valdyti Izraelį, bet jis nebuvo vertas jos. Jam buvo duota pakilti kaip karaliui, lyderiui ir vadui, bet jo išdidumas buvo pasmerktas, ir dėl jo jis tapo atmestinu.

Saulius kuo tai primena bendražmogišką prigimtį. Esame dvilypės asmenybės - gebantys mylėti, turintys patrauklių ir žavingų savybių, bet tuo pat metu galime užsidegti pykčiu ir spjaudytis rūstybe kaip sprogstantys vulkanai.

Nejau Saulius tapo neperregimų Viešpaties planų ir istorijos vingių įkaitu? Nejau Saulius tebuvo mažas sraigtelis, įvykių įkaitas, negalintis nieko pakeisti, o tik rezignatyviai priimti pranašo jam išsakytą likimą? Ar jis galėjo ką nors pakeisti?

Apsvarstydamas šiuos klausimus, pastebėjau, kad Sauliaus gyvenime nebuvo vietos atgailai. Nekalbu apie verksmą prieš žmones, apgailestavimą dėl klaidų, politiškai tylų kuždesį į ausį pranašui tariantis dėl pagerbimo „prieš tautą". Ne. Kalbu apie atgailą už savo nuodėmes prieš Dievą. Saulius neatgailavo už savo pasipūtimą, neklusnumą, nuodėmes. Saulius darė nuodėmes ir neatgailavo. Dovydas - žmogus pagal Dievo širdį - taip pat darė nuodėmes (kartais, atrodytų, net didesnes). Tačiau tai buvo atgailaujantis žmogus. Dovydas buvo tas, kurio širdį pasiekdavo apkaltinimo žodžiai. Jis buvo tas, kuris pažvelgdavo į veidrodį, kad išvystų nuodėmės subjaurotą savo sielą ir atgailaudavo.

Tad Sauliaus tragedijos priežastis - atgailos nebuvimas, neatgailaujanti ir kieta - tik apie save temąstanti širdis. Štai šaknis visų blogybių, viso pasiaukštinimo, paranojiškos kovos su išgalvotais priešais ir galiausiai beprotystės - kieta, atgailos nemačiusi žmogaus širdis.

Broliai ir seserys, niekada neatsidurkite tokioje vietoje, kurioje sąžinė ir Dievo žodis nebegalėtų pareikšti jums savo priekaištų. Saugokitės pasipūtimo, išdidumo ir perdėm geros nuomonės apie save. Kad ir kokie būtų jūsų gyvenimo pasiekimai, niekada nepamirškite žemės iš kurios esate nulipdyti, ir žemiškų darbų, kuriais įžeidėte Dievą ir padarėte skriaudos savo artimui. Siekite, kad jūsų širdis būtų kaip toji, kurią aprašė pranašas Izaijas: Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį (Iz 66,2).