Apie atvirumą

Atviros bendruomenės vizija ėmė ryškėti, galvojant apie tai, kaip į save ir šalia esančius turėtų žiūrėti Evangelija tikintys žmonės. Norisi atvirų žmonių grupės, kurioje nebūtų žeminimo, niekinimo. Būtent tokie turėtų būti tikintieji. Juk dėl Kristaus aukos jiems atleistos visos jų nuodėmės ir nebėra nieko, kas juos skirtų nuo Dievo, tad nėra ir jokio pagrindo žeminti aplinkinius.

Manau, jog atvira bendruomenė Lietuvos kultūriniame kontekste galėtų gyvuoti tik nuoširdžiai ir giliai tikėdama Evangelijos žinia. Mes dar neatsikratėme sovietinės okupacijos paveldo gyventi dvilypį gyvenimą, kai galvojama viena, o kalbama bei daroma kita. Tik visa esybe suvokta Evangelijos žinia gali mus išvaduoti iš vidinio uždarumo bei dangstymosi išoriniu įvaizdžiu.

Atvirumo pagrindas - tikėjimas Kristaus auka, Jo atpirkimu. Tuomet sieloje viešpatauja ramybė ir nebelieka kaustančios baimės. Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!" (Rom 5, 1; 8, 15).

Atvirumo nuostata ryški visame Naujajame Testamente. Ją aiškiai įvardija Viešpats Jėzus Kristus: Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite ir jums bus atleista (Lk 6, 37). Naujojo Testamento tikintieji turėtų būti ir patys laisvi nuo pasmerkimo ir savęs niekinimo naštos, ir neprislėgti ja kitų. Žmonių uždarumas bendruomenėje byloja, kad Evangelija iš tiesų nėra suprasta. Skaitydami Naujojo Testamento tekstus, dažnai esame linkę girdėti juos kaip kaltinimą bei moralizavimą, nes kaltiname patys save ir kitus bei moralizuojame, remdamiesi savo nuopelnais, o ne Kristaus atpirkimu.

Ar įmanoma išsilaisvinti iš vidinės tamsos, jeigu neatsiveriame? Kaip patarnauti kitam žmogui, kai esi nuo jo užsidaręs, po išoriniu „gero" krikščionio pavidalu slepi savo nesėkmes ir suklupimus? Tokius klausimus būtų galima kelti namų bendravimo grupėje, atkreipiant dėmesį į atvirumo reikšmę.

Atvirumas - dieviška savybė. Be Dievo malonės tikras atvirumas neįmanomas. Idant galėtume panašėti į Kristų, atvirumas yra būtina sąlyga. Tačiau nuoširdus atvirumas gąsdina, nes atsivėręs žmogus pasijunta labai pažeidžiamas. Nuodėmė ir tamsa stengiasi slėptis, prisidengti, sudaryti iškreiptą vaizdą. Kaip mažos tikinčiųjų grupelės nariams atsiverti vieniems prieš kitus, kai nuo vaikystės turima patirtis primena, kad nuoširdiai atsivėręs gali būti išjuoktas ar paniekintas? Todėl mes linkę užsidaryti, susikurti saugią erdvę bei išorinį pavidalą ir laikyti tai dvasingumo ženklu.

Per bendrus bažnyčios susirinkimus atvirumo svarbą galima akcentuoti pamoksluose, o mažoje grupelėje apie atvirumą reikėtų kalbėti ne kaip apie gąsdinančią viešo apsinuoginimo perspektyvą, bet kaip apie dieviško gyvenimo laisvės sąlygą. Nors atvirumas neturi būti pagrindinis grupelės susibūrimo tikslas, vis dėlto jo reikia sąmoningai siekti. Žinoma, neužsikraunant nepakeliamos naštos įgyvendinti tai savo jėgomis. Kaip jau minėjau, tam būtina Dievo malonė. Tačiau toks siekinys turėtų būti ne kartą įvardijamas, įvairiais būdais parodant, jog atvirumas - neatsiejama gyvenimo su Dievu dalis. Esame pašaukti gyventi Dievo karalystėje, kurios pagrindiniai įsakymai yra mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei savo artimą kaip save patį. Bendravimas Viešpaties karalystėje - tai tiesos kalbėjimas meilėje, kitaip tariant, visiškas atvirumas.

Esama ne vieno tvirumo aspekto. Būti atviriems - tai pirmiausia nepamiršti, jog esame Viešpaties akivaizdoje: Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje - aš nesvyruosiu (Ps 16, 8). Būti atviriems - tai atviru veidu regėti Viešpaties šlovę ir būti Viešpaties Dvasios keičiamam iš šlovės į šlovę, kaip kad rašo apaštalas Paulius, arba, anot apaštalo Jono, vaikščioti šviesoje ir bendrauti vieniems su kitais. Laiške efeziečiams Paulius nusako ir tokį atvirumo aspektą: Bet viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa (Ef 5, 13).

Tikinčiųjų atvirumas gali reikštis įvairiais būdais. Kai širdys atviros, išsiskleidžia svetingumas, pagalba stokojantiems, supratimas ir palankus dėmesys kitokiems, nelieka įtaraus atsiribojimo. Tokios atvirumo apraiškos minimos antrame Apaštalų darbų skyriuje, kai Šventoji Dvasia nužengė ant pirmųjų mokinių: Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo (Apd 2, 44-45).

Žodžiai, kuriais apaštalas Paulius kreipėsi į korintiečius, aktualiai skamba ir šiandien: O korintiečiai! Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, mūsų širdis plačiai atverta. Ne mumyse jums ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse. Tad atsimokėkite tuo pačiu, - kalbu kaip vaikams, - ir taip pat atsiverkite (2 Kor 6, 11-13).

Atvirumo sampratos neturėtume apriboti vien tik asmeniniu atsivėrimu Dievo akivaizdoje arba tik atviru bendravimu grupelėje, tarp gerai pažįstamų žmonių. Žmogus gali pradėti atsiverti melsdamasis arba bendraudamas, tačiau tuo atsivėrimo procesas neturėtų baigtis. Todėl, kaip jau minėjau, tikinčiųjų grupelėje svarbu įvardyti atvirumo perspektyvą. Pokalbį apie atvirumą būtų galima pradėti įžangine diskusija, paklausiant grupelės dalyvių, kaip jie supranta atvirumą, ko kiekvienam iš jų reikėtų, kad galėtų atsiverti, kokia negatyvi praeities patirtis trukdo atvirai bendrauti, ką kiekvienas galėtų padaryti, kad kitiems grupelės žmonėms būtų lengviau atsiverti. Aiškiau įsisąmoninti atvirumo svarbą padėtų ir kelios Biblijos studijos šia tema. Manau, būtų naudinga aptarti ir girdėtus pamokslus apie atvirumą. Svarbu, kad grupelės nariai pamatytų, jog veikiant Dievo malonei atvirumas yra pasiekiamas, ir tai, kas iš pradžių gali atrodyti kaip gąsdinanti perspektyva, ateityje taps didelės laisvės ir džiaugsmo šaltiniu. Taip pat reikėtų parodyti, kad be Dievo malonės atsivėrimas tikrai gali būti labai pavojingas tiek atviraujančiam žmogui, tiek jo klausantiems.

Henris Nouwenas knygoje „Jėzaus vardu" atkreipia dėmesį į kitą labai svarbų atvirumo aspektą:

„Tarnavimas yra bendruomeninis ir abipusis patyrimas. Abipusis tarnavimas - abipusis rūpestis ir atleidimas. Mums reikia atleisti tai, kas kituose žeidžia, priimti kitų pažeidžiamumą. Būti atviriems vieniems prieš kitus, nesislėpti vieniems nuo kitų. Išpažintis ir atleidimas - tai konkreti forma, kuria pasireiškia nusidedančių žmonių meilė vienų kitiems."

Taigi išpažintis ir atleidimas - labai svarbūs atvirumo pasireiškimai, kurie įgalina visus grupės dalyvius tapti visaverčiais grupės nariais. Pratęsdamas Nouweno mintis apie išpažintį, kelis sakinius pacituosiu ir iš Richardo Fosterio knygos „Dvasinės pratybos":

„Išpažintis - sunki disciplina, nes dažnai tikinčiųjų bendriją vertiname veikiau kaip šventųjų, o ne nuodėmingųjų sueigą. Atrodo, kad visi kiti taip pažengė šventėjimo keliu, jog tik vienas likau su savo nuodėmėmis. Todėl negalime atsiverti ir parodyti savo trūkumų kitiems. [...] Bet supratę, kad Dievo tauta pirmiausia yra nuodėmingųjų bendrija, išgirstume besąlygišką Dievo meilės šauksmą broliams ir sesėms atvirai išpažinti savo trūkumus. Atsivertų akys, kad nuodėmes daro ir kiti. Baimė ir išdidumas prie kitų limpa lygiai taip pat, kaip ir prie mūsų. [...] Kartu išpažindami savo nuodėmes išlaisviname išganymo jėgas. Tada nebeišsižadame savo žmogiškumo, bet leidžiame jam keistis."

Žinoma, išpažintis jokiu būdu neturi tapti priverstine praktika mažoje bendruomenės grupelėje. Apie ją verta kalbėti, verta kartu pastudijuoti, kas šiuo klausimu sakoma Šventajame Rašte, aptarti, ko reikėtų, kad tokia praktika taptų įmanoma. Henris Nouwenas apgailestauja, kad šiandien nuoširdi išpažintis yra veiksmingesnė anoniminių alkoholikų grupelėse nei tarp tikinčiųjų. Tarsi tikintieji jau būtų laisvi nuo visų priklausomybių ir jiems išpažintis nebūtų aktuali. Manau, jog išpažinties neturėtų būti vengiama tikinčiųjų bendravimo grupelėse. „Išpažinti nuodėmes kitam reiškia tapti artimesniu. Žmonės, išpažindami vieni kitiems savo nuodėmes, daugiau sužinos vieni apie kitus ir sugebės priimti vieni kitus, [...] o tada tuomet ir atleisti Kristaus vardu" (Dale Ziemer, Life Together, p. 37).

Jau minėjau, kad, norint sudaryti sąlygas žmonėms atsiverti grupelėje, reikia siekti to nuosekliai, žengiant žingsnį po žingsnio, nes kai kurie atvirauti paskubėję mūsų bendruomenės žmonės nusivylė išpažintimi grupelėje. Dėl to tiek jie, tiek šalia jų buvę kiti bendruomenės nariai tapo labai nepatiklūs. Išsivaduoti nuo tokio nepatiklumo įmanoma labai atsargiai iškeliant į šviesą praeities skaudulius ir darant viską, kad tokių klaidų būtų išvengta. Tik tuomet, kai žmonės aiškiai suvokia savo kritimo gylį, jie tampa gabūs nepasipiktinti kito nuodėmėmis. „Kiekvienas, pasibaisėjęs, kokia siaubinga yra jo paties nuodėmė, prikalusi Jėzų prie kryžiaus, nebeišsigąs net ir baisiausios savo brolio nuodėmės" (Dietrich Bonhoeffer, Life Together, p.118). Tad išpažinties praktika svarbi ne vien išpažįstančiam savo kliaudas, bet ir klausantiems.

Atvirumas pasiekiamas įsižiūrint į Evangeliją, bendraujant ir puoselėjant tarpusavio pasitikėjimą. Presbiterionų bažnyčios Redeemer „Bendravimo grupių vadovėlyje" teisingai pastebima, kad tarpusavio pasitikėjimas neturi tapti stabu, kuris namų bendravimo grupę paverstų nuo kitų žmonių užsidariusia bedruomenėle, vidinę grupės pasitikėjimo atmosferą tapatinančia tik su konkrečiais žmonėmis. Todėl, nors tarpusavio pasitikėjimas yra labai svarbi atvirumo sąlyga, ir be jos pradėti atvirai bendrauti greičiausiai iš viso neįmanoma, ji nėra esminis atvirumo pagrindas. Bręsdami turime vis aiškiau matyti, jog tikrasis mūsų atvirumo pamatas yra Dievo ištikimybė bei patikimumas.

Manau, jog norint parodyti atsivėrimo neišvengiamybę, labai svarbu skiepyti suvokimą, kad atvirumas prieš Dievą, be kurio negalimas dvasinis augimas, neatskiriamas nuo atvirumo prieš žmones. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? (1 Jn 4, 20). Norėdami būti ištikimais Kristaus mokiniais, neturime kito pasirinkimo, kaip tik siekti atvirumo. „Kristuje krikščionys priklauso vieni kitiems. Tai dieviška tikrovė, kuri nepriklauso nuo patirties. Mes susiję vienas su kitu dėl to, ką Dievas padarė dėl mūsų Jėzuje Kristuje, ne dėl bendrų interesų, pažiūrų ar bendros patirties" (Dale Ziemer, Life Together, p. 10).

Vidinis atvirumas turi išorines apraiškas, kurios, einant laikui, tampa matomos visose gyvenimo srityse. Atvirumas - kaip tas raugas, su kuriuo Jėzus Kristus palygina dangaus karalystę. Jį moteris įmaišo į tris saikus miltų, ir nuo jo įrūgsta visas maišymas. Apaštalas Jonas šią mintį išsako tokiais žodžiais:

Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti savo gyvybę už brolius. Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį, - kaip jame pasiliks Dievo meilė? (1 Jn 3, 16-17).

Žmogus gali dalintis turimomis materialiomis gėrybėmis, būdamas viduje užsidaręs, ir dalijimasis turtu nebūtinai reiškia, kad jis yra atviros širdies, bet neįmanoma Dievo malonės dėka būti nuoširdžiai atviram ir pagal galimybes nesidalinti turimomis gėrybėmis.

Eiti atsivėrimo kryptimi - tai kreipti žvilgsnį nuo savęs ir savo poreikių į kitus. Rūpinimasis kito poreikiais, atjauta bei dėmesingumas kitiems būtini, tampant iš tiesų atviru žmogumi. Todėl maldos vienų už kitus namų bendravimo grupėje padeda peržengti vidinio atsiribojimo sienas. Melstis reiktų ne vien tik už grupelės narius, labai svarbu save matyti platesniame krikščioniškame kontekste. Apaštalas Paulius ragina Efezo tikinčiuosius (sykiu ir mus) užtarti visus šventuosius. Tai reiškia atsiminti, jog esame ne vieni, kad krikščionybė žymiai platesnė nei mūsų grupelė, bendruomenė ar konfesija.

Apaštalo Pauliaus lūpomis Dievas moko kiekvieną tikintįjį visus krikščionis laikyti aukštesniais už save ir nepasiduoti konkuravimo aistrai. Apaštalas ragino tikinčiuosius nešioti kitų naštas, melstis vieniems už kitus ir su meile vienas kitą palaikyti. Mintys apie visus tikinčiuosius kaip apie vieną Kristaus kūną kartojasi ne viename jo laiške. Tai nėra vienkartinis palyginimas, Pauliaus pasitelktas tik rašant Korinto bažnyčiai. Kalbėdamas korintiečiams, apaštalas išplėtojo šį palyginimą apie kūną, nes jie vadovavosi priešingu, Kristaus kūno vientisumą griaunančiu, požiūriu. Tiesa apie vieną kūną svarbi visiems krikščionims. Ji kalba mums apie visų laikų Kristaus Bažnyčią. Turėtume gerbti tiek savo kartos, tiek praeityje gyvenusius tikėjimo brolius bei seseris. Nors daugelis skirtingų konfesijų krikščionių, panašiai kaip ir Izraelio giminės, praeityje kovojo tarpusavio kovas, jas turėtume vertinti kaip apverktinus praeities epizodus, mokančius mus taip nebesielgti.

Bažnyčios (kūno) ir atskirų jos narių dvasinė gerovė niekada nebus pasiekta, jeigu nariai niekins vieni kitus bei tarpusavyje rungtyniaus. Kūnas augs tik tuomet, kai kiekviena dalis veiks pagal savo saiką - ne mažiau ir ne daugiau. Šito turėtų siekti visi krikščionys, nes tik tokiu atveju įmanoma krikščioniško gyvenimo pilnatvė. Apaštalo Pauliaus vizija apie bažnyčią, kaip kūną, tinka tiek nedidelei namuose besirenkančiai tikinčiųjų grupelei, tiek visam Kristaus kūnui. Norėdami būti sveikais Viešpaties kūno nariais, patys turėtume suvokti mums suteiktą saiką ir nuoširdžiai to linkėti kitiems. Kiekvienas turėtume trokšti ir melsti, kad visi mūsų tikėjimo broliai bei seserys veiktų pagal jiems Viešpaties suteiktą saiką, ir nesvarbu, ar jų saikas didesnis už mūsų, ar mažesnis. Mūsų tarpusavio rungtynės vyksta tol, kol siekiame šlovės sau, o ne mus išgelbėjusiam Viešpačiui, kol nesame iš tiesų atviri prieš Dievą ir žmones. Tol norime būti vieni už kitus pranašesni ir savo elgesiu primename dvi patriarcho Jokūbo žmonas, Lėją ir Rachelę, rungtyniavusias tarpusavyje, kuri pagimdys Jokūbui daugiau vaikų. Priešingai, turėtume ne lenktyniauti, bet nuoširdžiai melsti, kad kiekvienas sugebėtų patarnauti pagal jam skirtą saiką. Juolab, kad mūsų Viešpats pažadėjo:

Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo atlygį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo atlygį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens vienam iš šitų mažųjų dėl to, kad jis yra mokinys, - iš tiesų sakau jums, - tas nepraras savo atlygio (Mt 10, 41-42).

Pripažindami kitiems suteiktą malonę ir juos palaikydami, praturtėjame patys - visų pirma todėl, kad būti sveiko kūno nariu yra kur kas geriau nei ligoto, antra - kad galime džiaugtis Viešpaties pažadėtu atlygiu. Norėdami ir melsdami, kad kiekvienas Kristaus kūno narys veiktų pagal jam skirtą saiką, vykdome Viešpaties valią ir tarnaujame Jam, o ne savo įgeidžiams. Karštai dėl to melsdamiesi niekuomet neperžengsime Dievo valios ribų, nes nebandysime išmelsti sau ar kitiems to, ko Viešpats neskyrė. Apaštalo Pauliaus pateikta Kristaus kūno vizija išvaduoja mus nuo tarpusavio varžymosi ir suteikia jėgų tarnauti dėl Dievo šlovės.

Atvirumas turi tapti nuolatine tikinčiojo būsena, ne tik trumpomis išskirtinių epizodų akimirkomis. Jis kaip mažas daigelis sudygsta ir auga saugioje vietoje su švelnia, draugiška kritika ir meilės palaikymu, tačiau einant laikui tai turėtų tapti viena esminių kiekvieno krikščionio savybių. Jeigu mes atsiveriame Kristui, Jis rašo savo įsakymus mūsų širdyse ir suteikia juos mūsų protams. Jis nori, kad Jo įsakymai taptų mūsų tapatybės dalimi, ir mes gyventume su Juo kaip vienos šeimos nariai - Viešpats būtų mūsų Dievas, o mes būtume Jo žmonės.


Il. Olivier de Termes