Apie bendravimą

Kalbant atvirai, tai dar prieš metus šiek tiek bodėjausi krikščioniškais pamokymais apie bendravimą. Atrodė, kad per porą dešimtmečių tikrai šią temą išsėmėme, be to, juk bendravimas -  gan subjektyvus ir individualus dalykas.Visi mes bendraujame, vieniems sekasi lengviau, kitiems sunkiau. Ar verta dar šiuo klausimu ieškoti naujų įžvalgų ir kažko mokytis? Manau, kad verta, nes tikėjimo kelio staigmenos ir gyvenimo iššūkiai skatina naujai suvokti santykių svarbą mūsų gyvenime, permąstant jau žinomas tiesas, nuostatas bei bendravimo patirtį Kristaus prisikėlimo šviesoje. Jis teikia išminties bei vilties mūsų šeimoms ir bendruomenėms.   

Kodėl reikia bendrauti?

Kodėl bendravimo tema svarbi krikščionims? Pirmoji, galbūt pati svarbiausia priežastis, kviečianti apmąstyti bendravimo klausimą, yra Šventojo Rašto mokymas. Biblijos Dievas - ne šalta, monotoniška, anemiška ir beasmenė kosminė tyla, bet ir savyje (Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia) su kūrinija bendraujantis Dievas. Šventoji Trejybė yra per kraštus besiliejanti bendrystė. Dievas yra bendruomenė, o amžinybė, kurios laukiame, yra bendravimas. Jėzaus Kristaus prisikėlimo - Gerosios Naujienos ir Velykų - džiaugsmas slypi tame, jog ši dangiška Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė plačiai išsiliejo mums, Jo žmonėms. Dievas nėra įskaudintas, vienišas ir bendravimo išsiilgęs Asmuo, o santykių sumanytojas, kūrėjas ir tobula bendrystė. Žmogus nuo pat gimimo yra sociali, bendraujanti, nors ir nuopuolio pažeista, būtybė. Tačiau tai tik pradžia, o jei tiksliau, - pradžia su minuso ženklu. Kad ir kiek žmogus stengtųsi, santykiai niekada nebūna tobuli, idealūs - priešingai, kartais nuviliantys, įskaudinantys. Todėl vienintelė viltis - bendrystė, į kurią mus kviečia Kristaus prisikėlimo Evangelija. Tai ir bendravimas su kitais tikinčiaisiais, kaip moko krikščioniški tikėjimo išpažinimai (šventųjų bendravimas -  lot. credo sanctorum communionem), ir bendravimas su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi (žr. 1 Jn 1, 3). Bendrystė - pamatinė krikščioniško tikėjimo aksioma. Juolab, kad krikščionišką bendravimą, nors tai skamba kiek neįprastai, galima pavadinti gerais darbais, kuriems esame sukurti (žr. Ef 2, 10). Tiesa, tai maži, kartais vos pastebimi kasdieniniai darbai - gerumo ir meilės pasireiškimai. Geri ir vaisingi santykiai (ne vien paplepėjimai be įsipareigojimų) yra sėkmės ir palaiminimo garantas bet kurioje gyvenimo srityje - šeimoje, darbe, bendruomenėje. Žmonių bendrystėje glūdi milžiniškas potencialas, priverčiantis atsitraukti net blogio ordas - pasirinkę bendrystės kelią mes tarsi tampame didesni ir galime nuveikti nepalyginamai daugiau nei po vieną.

Antroji, pačios tikrovės padiktuota priežastis yra ta, kad mes, krikščionys, vis dar patiriame nemažai bendravimo sunkumų. Kartais jie psichologinio pobūdžio, kartais - išskirtiniai, susiję su mokymu ir dvasingumo paradigmomis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bendrauti paprasta, tačiau tikrovėje yra kiek kitaip. Važiuoti nauju, asfaltuotu trijų eismo juostų magistraliniu keliu - vienas malonumas. Tačiau toks kelias ne visada buvo. Kažkas jį nutiesė: reikėjo užlyginti slėnius, nukasti kalnus, nutiesti tiltus, supilti tonas skaldos ir asfalto. Tai sunkus, daug triūso ir investicijų reikalaujantis darbas. Panašiai nutinka ir bendraujant: ne visada pradėję, atrandame gerą kelią (į vienas kito širdį). Ne visada lengva nutiesti tuos kelius ir tiltus į žmonių širdis, ypač kai jų ne viena, o gyvenimo patirtis ir lūkesčiai skirtingi. Todėl pranašas Izaijas ir kviečia: Paruoškite kelią Viešpačiui, tiesų darykite Jam vieškelį dykumoje. Slėnius užpilkite ir kalvas pažeminkite, kas kreiva, ištiesinkite, kas nelygu, išlyginkite. Viešpaties šlovė bus apreikšta, visi kūnai tai matys, nes Viešpats taip kalbėjo. (Lk 3, 4-6; Iz 40, 3-5). Kur driekiasi šios dykumų bekelės? Kokius slėnius užpilti, kokias kalvas nulyginti, kokius vingius ištiesinti kviečia pranašas? Be abejo, tai žmogaus širdies vaizdinys. Tai jos aukštumose žvelgiame į kitus iš aukšto ir pasiduodame puikybei, tai jos slėniuose pasijuntame niekam nereikalingi nevykėliai arba pasiklystame apgaulinguose savo žmogiškos esybės vingiuose.

Neišklausytos širdies slėnis

Prieš kelerius metus rašiau straipsnį, kurį pavadinau „Kalbėkite, aš klausau“. Šiandien taip nesakyčiau, nes pernelyg drąsu. Pastebėjau, kad klausytis kito žmogaus kur kas sunkiau, nei tikėjausi. Dabar pasakyčiau, jog tik mokausi klausyti. O išklausyti tikrai yra ką, nes ne vienas iš mūsų pakliūvame ar net ilgesniam laikui apsigyvename neišklausytos širdies slėnyje. Kaip toks slėnis atrodo, taikliai iliustruoja Giuseppe Colombero knygelėje „Nuo žodžių į dialogą“ pateikta vienos merginos dienoraščio ištrauka:

 „Labai liūdna, kai turi ką pasakyti, bet nėra kam. Tada atrodo, kad tai, ką savyje nešioji, ima neišmatuojamai plėstis ir gniaužti gerklę. Kartais man atrodo, lyg būčiau uždaryta į kalėjimą ir eičiau iš proto dėl erdvės ir oro trūkumo. Regis, jaučiu, kaip sprogsta mano širdis. Jau praėjo šiek tiek laiko, kai rašau tai, ko nepasakau. Tai lyg dienoraštis, bet nevisiškai... Rašau ant ko papuola, ant pirmo pasitaikiusio lapo ar popieriaus skiautės, nesvarbu, kokio dydžio ir formos. [...] Tai niekam neskirta; niekas niekada tų lapų neskaitys; rašau tik dėl poreikio sakyti, sakyti...“

Išklausymas - tai dovana, mažas gerumo ir meilės pasireiškimas. Turime mokytis klausyti ne tik Dievo žodžio, bet ir sugebėti įsiklausyti į vienas kitą. Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas pykti (Jok 1, 19). Kas nenusižengia žodžiu, tas yra tobulas žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną (Jok 3, 2), - Jokūbas įsitikinęs, jog žmogaus gebėjimas suderinti savo gyvenime kalbėjimą ir klausymąsi, rodo tikrąjį žmogaus dvasingumą. Krikščionybė - klausymosi religija, krikščionis - klausantis žmogus. Išklausymas - lyg dovana, užpildanti slėnius ir traukianti brolius bei seseris iš nusivylimo, nevisavertiškumo duobių. Tikriausiai ne vienas išgyvenome nenumaldomą norą nutraukti savo pašnekovą, kad „nepabėgtų mintis“ ar ką tik galvon šovusi Rašto citata, o gal „geras patarimas“ iš populiariosios psichologijos skaitinio. Pagunda mokyti kitą - milžiniška, tačiau neretai, rodos, net geriausi patarimai nepasiekia pašnekovo širdies. Neišklausytos širdies slėniuose girdime ir pamokymus suprantame kitaip. Todėl atsiverkime ir mokykimės klausyti. Tada sulauksime mažų stebuklų, nes išklausytam žmogui ir Dievas padeda.

Bendruomeninė malda, kai kiekvienam suteikiama galimybė išsakyti savo maldos intenciją, padrąsinimą kitiems ar perskaityti Rašto vietą - dar vienas būdas įsileisti Šventąją Dvasią į mūsų bendravimą. Neišklausymo slėnių ir neišsakytų minčių gali būti ne tik asmeniniame, bet ir bendruomenės gyvenime. Paprastai visada esama kokių nors tabu temų ar „nemandagių“ klausimų, problemų, apie kurias nekalbama. Būna, kad kambaryje stūkso „dramblys“, bet jo tarsi niekas nepastebi... Tik darbuodamiesi kartu, įsiklausydami, pataisydami vienas kitą ir patys keisdamiesi galime išprašyti „dramblius“ iš kambario ir nuveikti daug gero visų labui.

Kokie mūsų bendravimo įpročiai trukdo išgirsti pašnekovą? Kas trukdo jam atsiverti? Pirmiausia, tai savo patirties primetimas: „O mano gyvenime buvo taip...“ Mums taip knieti papasakoti apie save, kad neištveriame ir suteikiame „pirmąją pagalbą“ - išklojame visą savo gyvenimą ir sudėliojame visas pašnekovo problemas į savo pačių suvokimo „spintą“. Antra, išgirsti kitą ir būti išgirstiems trukdo vidinės, emocinės žaizdos. Kad ir ką girdėtume ar sakytume, kažkokiame minčių užkaboryje, užkulisiuose, turime vis dar maudžiančią žaizdą, nukreipiančią nuo temos ir apsunkinančią susikalbėjimą. Norint išgydyti tokią žaizdą, reikia atskiro pokalbio ir užtarimo. Trečia, skubotai taikome religines ir psichologines žinias. Šiais laikais mes visi labai daug žinome. „Paguglink“, „paskaityk šitą“, - skubame patarti. Tačiau žmogaus dūšios „paguglinimais“ ir informacija nepasotinsi - žmogui reikia žmogaus.

Žmogui reikia žmogaus, reikia jo artumos,
 kad pabūtų šalia, pasėdėtų.
 Žmogui reikia širdies, reikia jos šilumos,
 kad kaip vienišas paukštis skausme neliūdėtų.

 Žmogui reikia žmogaus,
kad pabūtų šalia, pasėdėtų...
 Žmogui reikia akių - šilto žvilgsnio, šviesaus,
 kuriame pamatytų jautrumą.

 Jam ne žodžiai svarbiau - tai kas atjaus,
 kas pasiūlys jam gurkšnį kasdienio gerumo...

 (R. Adomaitytė-Chabarina „Žmogui reikia žmogaus“)

Kalvos ir vingiai

Bendraujant ne mažiau nei klausymas svarbus ir kalbėjimas. Jėzus mokė savo apaštalus: Turėkite savyje druskos ir taikiai gyvenkite tarpusavy (Mk 9, 50). Kaip suprasti tokį pamokymą? Artimiausias šios eilutės kontekstas - kova su nuodėme (42-50), tolimesnis (33-37) - vidiniai santykiai tarp mokinių; ginčas, kas didžiausias, bei santykiai su tais, kurie neseka Jėzumi (38-41), - mokiniai klausia apie kartu su jais nevaikščiojantį demonų išvarinėtoją. Greičiausiai šioje eilutėje Jėzus kalba apie pusiausvyrą tarp tam tikro elgesio standarto, vertybių  - druskos, ir žmogiško jautrumo vienas kitam - taikiai gyvenkite tarpusavyje. Kaip Dievo žodžio druską berti nepersūdant? Kaip neprarasti sūrumo (išsaugoti tikėjimo turinį), tačiau negalvoti apie save geriau nei dera (žr. Rom 12, 3)? Kaip išvengti fariziejiškos puikybės, dvasinio pasipūtimo ir piktnaudžiavimo Dievo žodžiu?

Visas nuopuolio paveiktas žmogaus mąstymas persmelktas konkurencijos ir rungtyniavimo dvasios - siekio įgyti pranašumo prieš kitą, kontroliuoti padėtį. Vaizdžiai kalbant, aukštumose, ant kalvų statomos pilys - įtvirtinimai, kur slepiamasi nuo priešo, po to - pereinama į puolimą. Biblijoje kviečiama savo pilimi, uola ir tvirtove laikyti Dievą, saugumo ir stiprybės ieškoti Viešpatyje (žr. Ps 71, 3). Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi pagonių valdovais, viešpatauja jiems, ir jų didieji juos valdo. Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mk 10, 42). Savo širdyse atrandame kalvų - nuostatų, vertinimų ir supratimų, gundančių mus jaustis pranašesniais už kitus. Pavyzdžiui, teologas ir Biblijos komentatorius Gordonas Fee pastebi, jog toks pasiaukštinimas gali kilti iš „požiūrio į pastorių kaip autoritetingą ir vienintelį teisingiausią Rašto aiškintoją“ (Perspectives On Church Government, p. 69). Jei vienas save laiko akylu Biblijos specialistu, tai kitas manosi galįs įžvelgti žmogaus širdies vingius ir paslaptis. Jei kam tokia dovana ir buvo duota, tai pranašams. Tačiau vienas iš jų, Jeremijas, įspėja: Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras! Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau inkstus ir atlyginu kiekvienam pagal jo kelius ir jo darbų vaisius (Jer 17, 9). Širdies vingiai klaidūs ir paprastam žmogui sunkiai pažįstami, todėl geriau netaikyti į širdžių Tyrėjo vietą. Ypač neskubėkime klijuoti bendrystę griaunančių apibendrinimų ir etikečių. Neužsikraukime sau šios naštos, nes mes visi suklystame.

Neteiskime, kad nebūtume teisiami, atleiskime - ir mums bus atleista. Nors turime skirtingas atsakomybes, skirtingą dovanų saiką bei užimamas pareigas, prieš Viešpatį visi esame lygūs. Pakluskime vieni kitiems Dievo baimėje (Ef 5, 21), kad įvykdytume Jo valią. Tieskime bendrystės kelius, statykime brolystės tiltus... Kad ateitų prisikėlęs Viešpats, šlovės Karalius.