Apie duoną kasdieninę

Evangelijos pagal Joną 4 skyriuje aprašyta viena istorija iš Jėzaus Kristaus gyvenimo: kaip Jis, ilsėdamasis prie Jokūbo šulinio, užkalbina vietinę moterį – samarietę. Tuo metu Jo mokiniai buvo nuėję į miestą pirkti maisto. Viešpaties žodžių sujaudinta samarietė moteris tampa žinios apie Kristų – laukiamą pateptąjį Mesiją – savo mieste skelbėja. Jos liudijimo žodžiai tokie įkvėpti ir karšti, jog miesto žmonės sujudę patys eina už miesto, Jokūbo šulinio link: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Kristus?” Ir žmonės iš miesto ėjo pas Jį (Jn 4, 29–30). 

Netrukus su maistu sugrįžę Jėzaus mokiniai ragina savo mokytoją: „Rabi, valgyk!“ O Jis jiems tarė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“ Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė Jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą“ (Jn 4, 30–34). Jėzus nebuvo valgęs natūralaus maisto, nebent tik gėrė samarietės iš šulinio pasemto vandens. Tad galime numanyti, jog čia Jėzus kalba apie skirtingas maisto rūšis, kurios Jį pamaitina. Platesniame šio skyriaus kontekste matome, jog kalbama apie antgamtinį maistą – gyvąjį vandenį, kurio atsigėrus gali būti numalšinti patys giliausi žmogaus troškimai ir poreikiai (Jn 4, 13–14), o vėliau, 6 skyriuje, Jonas užrašo dar ir šiuos Jėzaus žodžius: Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš (Jn 6, 35). Taigi, taip kalbėdamas Jėzus teigia, jog egzistuoja ne tik mūsų fiziniam kūnui, bet ir vidiniam žmogui – sielai bei dvasiai – skirtas maistas.

Šulinys gilus?

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet Tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens?“ (Jn 4, 11).

Fizinio maisto poreikį labiausiai pastebime, nes be jo žmogus paprasčiausiai neišgyvena ir miršta. Na, o dvasiniai, sielos poreikiai, kaip kartais mąstoma ir sakoma, jau tebūnie „ant sotaus pilvo“. Samarietės žodžiuose  – „šulinys gilus“, galime įžvelgti ir perkeltinę prasmę, jog gyvasis vanduo – dvasinis maistas – po Adomo kritimo jau nebėra lengvai prieinamas. Reikia nemenkų pastangų jį pasiekti, jo pasisemti. Mūsų kūnas kalba, kad tai ne pirmojo būtinumo poreikis. Štai juk ir Adomas po pažado, jog numirs, paragavęs gero ir pikto pažinimo medžio vaisių (Pr 2, 17), gyveno žemėje dar ne vieną šimtmetį. Taigi gal tas dvasinis maistas nelabai ir reikalingas?

Maistas kūnui

Judaizmas ir krikščionybė neniekina Dievo sukurto pasaulio. Nes visa, ką Jis sukūrė (taip pat ir įvairiausią maistą), buvo gera (plg. Pr 1, 31). Viename pamoksle teko išgirsti tokią mintį: „Jeigu žodžiai kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien (Mt 6, 11) reikštų, jog Dievo valia mums yra tik duona su vandeniu, tai kodėl gi tiek daug viso kito buvo sutverta?“ Jėzus nebuvo vegetaras – Jis valgė žuvį, o per Paschą, kaip ir kiekvienas judėjas, – keptą avinėlį. Asketiškiau nusiteikę Jono Krikštytojo mokiniai bei fariziejai netgi vadino Jį rijūnu ir vyno gerėju (plg. Mt 9, 14; 11, 19).

Fizinis maistas svarbus kiekvienam, tačiau, anot apaštalo Pauliaus, maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame (1 Kor 8, 8). Patekimas į Dievo karalystę nepriklauso nuo to, ką mes valgome ar geriame (Rom 14, 17), juk jos – amžinai išliekančios, negalės paveldėti tai, kas laikina ir genda (1 Kor 15, 50).

Maisto poreikis vidiniam žmogui

Žmogus buvo sukurtas ir tebėra sielinė, dvasinė būtybė. Todėl neužtenka pasirūpinti vien tik kūniškais mūsų poreikiais. Mūsų sieloms reikia peno. Jų maistas – tai visa nuostabi regima ir neregima Dievo kūrinija, gamta. O taip pat ir visi žmogaus atliekami darbai, amatai, kuriami menai, nes tikrai visiems labai svarbus savęs realizavimo poreikis.

Kai Viešpats apvalo, išlavina mūsų akies žvilgsnį, mintis, mes galime ne bėgti nuo pasaulio, bet gyventi jame būdami ne iš pasaulio. Savo sielomis mes suvokiame grožį, meną, išgyvename harmoniją, patiriame įvairių emocijų. Kai įtikėjau Dievą, stengiausi klausyti tik krikščioniškos muzikos. Tačiau dabar manau, kad yra daug bendražmogiškų dalykų, kurių Kūrėjas yra Dievas. Juk Jis suteikė galimybę žmonėms kurti, konstruoti, statyti, lavinti savo sielą ir kūną, jausti ir mylėti. Todėl ir mums reiktų mokytis, stebėti, žiūrėti, lavintis, o ne skubėti teisti tai, ko iki galo nesuprantame. Na, žinoma, neprarandant Evangelijos druska pasūdyto, aštraus, kritiško gerąja prasme žvilgsnio į visus mus supančius reiškinius.

Per nuodėmę praradus ryšį su savo Kūrėju, žmogaus dvasia apmirė, o siela ėmė linkti į blogį. Tačiau per tikėjimą Jėzaus Kristaus auka dvasia tampa vėl gyvybinga. O norint, kad tokia ji ir išliktų, ja, kaip ir kūnu, reikia rūpintis, ją maitinti, nes parašyta: Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Todėl, kai meldžiamės Viešpaties malda – kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien (Mt 6, 11), – nepamirškime, jog kasdienė duona reikalinga ir mūsų vidiniam žmogui.

Bulimija ir anoreksija

Ką labiau pabrėšime, melsdami Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien: ar duonos duok, kai išsijuosę prašome įvairių gėrybių, ar išskirsime žodžius – kasdienės ... šiandien. Tame pačiame Kalno pamoksle Jėzus moko: Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo (Mt 6, 34). Matome, jog Kristaus mokiniai labiau raginami pasirūpinti kiekvienos dienos daviniu nei nerimauti dėl rytojaus.

Bulimija yra liga, dažniausiai psichologinis sutrikimas, dėl kurio liguistai susilpnėja arba išnyksta sotumo jausmas ir nekontroliuojamai padidėja apetitas. Pasikartojantys persivalgymai, po kurių ima persekioti kaltės jausmas, antsvorio baimė. Tada bandoma „atitaisyti“ padėtį, maistą išvemiant, geriant vaistus, arbatas, sportuojant ar net naudojant kenksmingas medžiagas (pvz., actą ar liekninančias tabletes) ir pan. Kai persivalgai, sutrinka virškinimas – jautiesi blogai. Galvoji, kad kaltas maistas – tai jis yra „blogis“. Dažnai dėl to kyla ir kitas, priešingas, sutrikimas – anoreksija  (gr. ανορεξία – apetito nebuvimas) – apetito sumažėjimas ar išnykimas.

Tai galime pritaikyti ir kalbant apie Dievo žodį. „Neprivalgęs neprilaižysi“ – sako liaudies išmintis. Sveikos mitybos konsultantai pataria geriau valgyti mažais kiekiais, bet dažniau. Prisikimšti pilvą savaitgaliais, po ilgo badavimo ar padrikos mitybos, nebus sveika, netgi jeigu tas maistas ir bus prisotintas pačių naudingiausių organizmui medžiagų. Ar geras, sekmadieninis, Dvasios įkvėptas ir sveiko mokymo prisodrintas pamokslas kompensuos visos savaitės dvasinį pasninką? Negebėdami priimti, pasisotinti ar suvirškinti, galime pradėti kaltinti kažką kitą – bažnyčią, pamokslininką ar net patį Dievo žodį. Na, o atmetant, apleidžiant ir neskaitant Dievo žodžio, gali atsirasti ir dvasinė anoreksija – visiško apetito Dievo žodžiui nebuvimas, nes, kaip minėjau, tai juk nėra taip ryškiai išreikštas mūsų gyvenimo poreikis, kaip kasdienis fizinis maistas.

Gražų principą galime įžvelgti izraelitų kelionės po dykumą istorijoje, kai šie rinko iš dangaus krentančią maną: Kiekvienas teprisirenka tiek, kiek jis suvalgo [...] ir prisirinko vieni daugiau, kiti mažiau [...] kas buvo prisirinkęs daug, neturėjo pertekliaus, o kas mažai, tam nestigo. Kiekvienas turėjo tiek, kiek galėjo suvalgyti. Mozė jiems sakė: „Nė vienas tenepalieka nieko rytojui.“ Bet jie nepaklausė Mozės. Kai kurie paliko dalį maisto kitai dienai, tačiau atsirado kirmėlių ir jis pradėjo dvokti (Iš 16, 16–22).

Visi mes galime, o ir turime skirtingai maitintis. Vieniems reikia daugiau, kitiems mažiau, vieniems vienokio, kitiems kitokio maisto. Bet visi esame raginami kasdien maitintis šviežiu neatmiežtu Dievo žodžio pienu ir duona, atsigaivinti gyvuoju vandeniu: tai kasdienis Biblijos ir ją aiškinančių knygų bei straipsnių skaitymas, pamokslų klausymas ir permąstymas, kitos įvairios dvasinės pratybos.   

Apibendrinant

Jėzus savo pavyzdžiu mus moko, jog svarbi įvairiapusė mityba ir augimas: dvasinis, sielinis ir fizinis. Dvasinio pažinimo „šulinys gilus“, todėl dažnai reikalingos sąmoningos pastangos gyvybės vandeniui pasiekti. Nesirūpinant savo dvasios mityba, gali išsivystyti įvairios dvasinės ligos, trukdančios priimti diegiamus žodžius, skirtus mūsų sielai pamaitinti ir gelbėti. Tačiau juk pats Viešpats Jėzus yra tapęs visiems Jį tikintiems gyvybę teikiančiu šaltiniu ir duona, nužengusia iš dangaus, kuri gali pasotinti mūsų vidinio žmogaus gelmes. Kasdien ragaukime Jo po truputį, stenkimės neleisti savo dvasioms sunegaluoti dėl nereguliarios, netvarkingos ir nepakankamos mitybos.     

Bendrinti: