Apie for­mą ir tu­ri­nį (II)

Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2001 m. lapkričio 17 d. Nr. 22 (119)

Tęs­da­mi pa­mąs­ty­mus apie for­mą ir tu­ri­nį, pa­skai­ty­ki­me ge­rai ži­no­mą Nau­jo­jo Tes­ta­mento frag­men­tą iš Evan­ge­li­jos pa­gal Lu­ką 10 sky­riaus:

Jiems ke­liau­jant to­liau, Jė­zus už­su­ko į vie­ną kai­mą. Ten vie­na mo­te­ris, var­du Mor­ta, pa­kvie­tė Jį į sa­vo na­mus. Ji tu­rė­jo se­se­rį, var­du Ma­ri­ja. Ši, at­si­sė­du­si prie Vieš­pa­ties ko­jų, klau­sė­si Jo žo­džių. O Mor­ta rū­pi­no­si vi­so­kiu pa­tar­na­vi­mu ir stab­te­lė­ju­si pa­si­skun­dė: „Vieš­pa­tie, Tau ne­rū­pi, kad se­suo pa­lie­ka ma­ne vie­ną pa­tar­nau­ti? Pa­sa­kyk jai, kad man pa­dė­tų." Ta­čiau Vieš­pats at­sa­kė: „Mor­ta, Mor­ta, tu rū­pi­nie­si ir ne­ri­mau­ji dėl dau­ge­lio da­ly­kų, o te­rei­kia vie­no. Ma­ri­ja iš­si­rin­ko ge­riau­si­ą­ją da­lį, ku­ri ne­bus iš jos at­im­ta" (Lk 10, 38-42).

Pa­ban­dy­ki­me pa­žvelg­ti į šią si­tu­a­ci­ją kiek ne­tra­di­ciš­kai - pla­tes­niu, sim­bo­li­niu, as­pek­tu. Šiuo at­ve­ju mums itin svar­būs pa­ties Jė­zaus žo­džiai: „Mor­ta, Mor­ta, tu rū­pi­nie­si ir ne­ri­mau­ji dėl dau­ge­lio da­ly­kų, o te­rei­kia vie­no. Ma­ri­ja iš­si­rin­ko ge­riau­si­ą­ją da­lį, ku­ri ne­bus iš jos at­im­ta." Ma­ri­ja ir Mor­ta sim­bo­li­zuo­ja dvie­jų ka­te­go­ri­jų žmo­nes, už­iman­čius skir­tin­gas po­zi­ci­jas Jė­zaus aki­vaiz­do­je. Mor­tos rū­pes­tis ir ne­ri­mas dėl „dau­ge­lio da­ly­kų" - tai į iš­ori­nius, for­ma­lius da­ly­kus nu­kreip­tas el­ge­sys. Ma­ri­jos bū­se­na, at­virkš­čiai, orien­tuo­ta į tu­ri­nį. Mor­ta rū­pi­no­si iš­ori­niais da­ly­kais, prieš tai ne­pa­si­rū­pi­nu­si reikš­min­giau­siu - vi­di­niu da­ly­ku. Ji rū­pi­no­si for­ma, ne­pa­si­rū­pi­nu­si tu­ri­niu. O Ma­ri­ja iš­si­rin­ko „ge­riau­si­ą­ją da­lį", t. y. tu­ri­nį, - tai, kas svar­biau­sia. Kas gi bu­vo tas tu­ri­nys? Ma­ri­ja klau­sė­si Jė­zaus žo­džių. Ji sė­dė­jo prie pa­ties svar­biau­sio, pa­ties pra­smin­giau­sio „tu­ri­nio" - sa­vo Vieš­pa­ties ir Gel­bė­to­jo ko­jų bei klau­sė Jo žo­džių. Be­pras­mio gy­ve­ni­mo nu­a­lin­ta šir­dis gė­rė Jė­zaus žo­džius; tuš­čia for­ma pil­dė­si dan­giškos sub­stan­ci­jos tu­ri­niu.

Tik vie­nas ir vie­nin­te­lis „da­ly­kas" įpras­mi­na „dau­ge­lį da­ly­kų", ar­ba ab­so­liu­čiai vi­sa ki­ta, - tai Jė­zus Kris­tus. Jis - vi­sa ko cen­tras, vi­sa ko pras­mė, pats svar­biau­sias „tu­ri­nys", be ku­rio vi­si žmo­gaus rū­pes­čiai, dar­bai, troš­ki­mai, sie­kiai ir lai­mė­ji­mai tė­ra tik tuš­čia for­ma - skam­ban­tis va­ris, žvan­gan­tys cim­bo­lai. Laiš­ke fi­li­pie­čiams (žr. Fil 3, 4-9) apaš­ta­las Pau­lius vi­sas sa­vo do­ry­bes ir pa­sie­ki­mus va­di­na „kū­nu", „sąš­la­vo­mis" ir „nuos­to­liu", - t. y. men­ka­ver­čiais iš­ori­niais da­ly­kais, pa­ly­gi­nus su Kris­taus pa­ži­ni­mu - sė­dė­ji­mu prie Jo ko­jų, klau­san­tis Jo žo­džių.

Ma­ri­jos ir Mor­tos si­tu­a­ci­ja pa­tei­kia dar vie­ną reikš­min­gą pa­mo­ką: po Kris­taus įvyk­dy­to at­pir­ki­mo žmo­ni­jai duo­ta ga­li­my­bė at­si­sės­ti prie jos Iš­gel­bė­to­jo ko­jų. Vi­sur, kur tik skel­bia­ma Evan­ge­li­ja, kiek­vie­nam žmo­gui leis­ta pa­si­rink­ti „ge­riau­si­ą­ją da­lį, ku­ri ne­bus at­im­ta".

Ma­ri­ja taip pat sim­bo­li­zuo­ja „dva­si­nio mąs­ty­mo" krikš­čio­nį (žr. Rom 8, 6), ku­ris, Liu­te­rio žo­džiais ta­riant, „ne­tu­ri jo­kio ki­to tiks­lo, tik Die­vą, to­dėl mė­gau­ja­si vi­su tuo, kas yra Die­ve ir iš Die­vo." Sė­dint prie Jė­zaus ko­jų „dau­ge­lis da­ly­kų stai­ga dings­ta, virs­ta nie­ku, ir pa­ti sie­la stai­ga nuo vis­ko nu­sig­rę­žia ir kar­tu su Ma­ri­ja trokš­ta tik­tai vie­no."

Sė­dint prie Vieš­pa­ties ko­jų ryš­kė­ja mū­sų, kaip krikš­čio­nių, ta­pa­ty­bė. Krikš­čio­niš­ką ta­pa­ty­bę vi­sų pir­ma žen­kli­na vi­di­niai, o ne iš­ori­niai da­ly­kai. Šis gy­ve­ni­mas mums duo­tas kaip ga­li­my­bė for­muo­ti sa­vy­je nau­ją „tu­ri­nį" - mū­sų vi­di­nį žmo­gų. Tas vi­di­nis žmo­gus - tai Kris­tus mu­my­se (Kol 1, 27), ku­rio ryš­kė­ji­mu taip rū­pi­no­si apaš­ta­las Pau­lius, dar­buo­da­ma­sis baž­ny­čio­se: [...]dėl jū­sų aš vėl gim­dy­mo skaus­muo­se, kol ju­my­se iš­ryš­kės Kris­tus! (Gal 4, 19). Vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl Laiš­ke ga­la­tams jis itin griež­tai pa­si­sa­ko prieš se­no­jo Įsta­ty­mo ša­li­nin­kus, yra ta, jog pas­ta­rie­ji ban­dė Ga­la­ti­jos krikš­čio­nis grą­žin­ti prie iš­ori­nių, for­ma­lių da­ly­kų, tuo su­men­kin­da­mi tai, kas svar­biau­sia - pa­tį Kris­tų ir Jo įvyk­dy­tą at­pir­ki­mą. Ki­ta ver­tus, ir mes pa­tys daž­nai la­biau lin­kę pa­si­ten­kin­ti iš­ori­niu die­vo­tu­mu, ne­gu vi­di­nio žmo­gaus ug­dy­mu. Žmo­gui ap­skri­tai bū­din­ga gir­tis iš­ore (žr. 2 Kor 5, 12), ver­tin­ti pa­gal iš­orę (žr. 2 Kor 10, 7; Jn 7, 24), nes taip orien­tuo­ta se­no­ji mū­sų pri­gim­tis. Ta­čiau pa­gal iš­ori­nius da­ly­kus, - kad ir kiek jų daug ar ma­žai, ir ko­kie di­de­li ar men­ki jie bū­tų, - Die­vas mū­sų ne­ver­ti­na. (Gal­būt Mor­ta, rū­pin­da­ma­si dau­ge­liu da­ly­kų, ir ti­kė­jo­si Jė­zaus pa­gy­ri­mo ar bent jau su­pra­ti­mo, ta­čiau Jis pa­gy­rė ne ją, o Ma­ri­ją, su­vo­ku­sią vi­di­nių da­ly­kų svar­bą.) Tai, kad Die­vas žiū­ri į mū­sų vi­dų ir ver­ti­na šir­dį, mums, be abe­jo, nė­ra nau­jie­na. Pa­ga­liau tik Die­vas ir ga­li įžvelg­ti tik­rą­sias mū­sų šir­dies in­ten­ci­jas ir tei­sin­gai jas įver­tin­ti. Ta­čiau, nors ir ži­no­da­mi šias tie­sas, mes daž­ną kar­tą vis tiek puo­šia­me „tau­rės iš­orę", ne­si­rū­pin­da­mi jos tu­ri­niu. Ši ten­den­ci­ja pa­ste­bi­ma per vi­są baž­ny­čios is­to­ri­ją ir gal­būt tiks­liau­siai ją nu­sa­kė pats Jė­zus, kreip­da­ma­sis į La­o­di­kė­jos baž­ny­čią Ap­reiš­ki­mo kny­go­je: Tu gi sa­kai: „Aš esu tur­tin­gas ir pra­lobęs, ir nie­ko man ne­be­rei­kia", - o ne­ži­nai, kad esi skur­džius, ap­gai­lė­ti­nas, be­tur­tis, ak­las ir nuo­gas. Aš tau pa­ta­riu pirk­ti iš ma­nęs iš­gry­nin­to ug­ny­je auk­so, kad pra­lob­tum, bal­tus dra­bu­žius, kad ap­si­reng­tum ir ne­bū­tų ma­to­ma ta­vo nuo­gu­mo gė­da, ir te­pa­lo pa­si­tep­ti akims, kad pra­re­gė­tum (Apr 3, 17-18).

La­o­di­kė­jos baž­ny­čia ma­nė, jog yra tur­tin­ga, pra­lo­bu­si ir nie­ko jai ne­be­trūks­ta. Ki­taip ta­riant, ji pa­ti sa­ve ver­ti­no gana aukš­tu ba­lu, ta­čiau šis ver­ti­ni­mas la­bai jau smar­kiai sky­rė­si nuo Jė­zaus įver­ti­ni­mo: „Esi skur­džius, ap­gai­lė­ti­nas, be­tur­tis, ak­las ir nuo­gas. Ky­la klau­si­mas, pa­gal ko­kius kri­te­ri­jus ver­ti­no sa­ve baž­ny­čia ir pa­gal ką ją ver­ti­no Vieš­pats? Vie­nas iš ga­li­mų at­sa­ky­mų, ma­nau, ga­lė­tų bū­ti toks: baž­ny­čia ver­ti­no sa­ve pa­gal iš­orę, rem­da­ma­si iš­ori­niais kri­te­ri­jais, o Vieš­pats ver­ti­no jos tu­ri­nį. Sa­vo tu­ri­niu baž­ny­čia Jė­zaus aki­mis pa­si­ro­dė esan­ti skur­di ir ap­gai­lė­ti­na, nes Jis ne­at­ra­do jo­je vi­di­nių tur­tų. Baž­ny­čios tik­ro­ji ta­pa­ty­bė ne­bu­vo iš­ryš­kė­ju­si, nes tai, ką Jė­zus pa­ta­rė jai pirk­ti, sim­bo­li­zuo­ja krikš­čio­nio ta­pa­ty­bę: „iš­gry­nin­tas ug­ny­je auk­sas" - iš­ban­dy­tas ir iš­sau­go­tas mū­sų ti­kė­ji­mas (plg. 1 Pt 1, 7), „bal­ti dra­bu­žiai" - nau­jos pri­gim­ties žmo­gus, „su­tver­tas pa­gal Die­vą tei­su­me ir tie­sos šven­tu­me" (plg. Ef 4, 24; Kol 3, 10), „te­pa­las akims" - Šven­to­ji Dva­sia, ve­dan­ti mus į visą tiesą (plg. Jn 16, 13).

Kad ir kaip keis­tai tai skam­bė­tų, šia­me gy­ve­ni­me mums, krikš­čio­nims, ten­ka pirk­ti sa­vo nau­ją­ją ta­pa­ty­bę ir pirk­ti už pa­čią aukš­čiau­sią kai­ną. Mums ten­ka pra­ras­ti sa­vo gy­vy­bę, kad ją at­ras­tu­me, ten­ka iš­si­ža­dė­ti sa­vęs dėl sa­vo ar­ti­mo ir dėl Die­vo, nuo­lat kry­žiuo­ti se­ną­ją pri­gim­tį, kad vis la­biau ryš­kė­tų ir stip­rė­tų nau­jo­ji. Tai pa­tys bran­giau­si da­ly­kai, ko­kius tik įma­no­ma įsi­gy­ti žmo­gui, ir šis pir­ki­nys ver­tas sa­vo kai­nos. Ko­kia gi žmo­gui nau­da, jei­gu jis lai­mė­tų vi­są pa­sau­lį, o pa­kenk­tų sa­vo sie­lai?(Mt 16, 26).

Mū­sų „tu­ri­nio" ver­tę dar pa­di­di­na ir tai, kad pa­gal jo ko­ky­bę mes bū­si­me tei­sia­mi „aną die­ną":

Aną die­ną Die­vas per Jė­zų Kris­tų teis žmo­nių slė­pi­nius, kaip sa­ko ma­no skel­bia­ma Evan­ge­li­ja (Rom 2, 16). Te­gul kiek­vie­nas žiū­ri, kaip sta­to. Juk nie­kas ne­ga­li dė­ti ki­to pa­ma­to, kaip tik tą, ku­ris jau pa­dė­tas, ku­ris yra Jė­zus Kris­tus. Jei kas sta­to ant šio pa­ma­to iš auk­so, si­dab­ro, bran­gak­me­nių, me­džio, šie­no ar šiau­dų, - kiek­vie­no dar­bas iš­aiš­kės. To­dėl, kad die­na jį at­skleis, nes tai bus at­skleis­ta ug­ni­mi ir ug­nis iš­tirs, koks kie­no dar­bas. Jei kie­no sta­ty­bos dar­bas iš­liks, tas gaus už­mo­kes­tį. O kie­no dar­bas su­degs, tas tu­rės nuos­to­lį, bet jis pats bus iš­gel­bė­tas, ta­čiau kaip per ug­nį (Kor 3, 10-15).

Čia apašta­las Pau­lius mū­sų ta­pa­ty­bės ryš­kė­ji­mą pa­ly­gi­na su pa­sta­to sta­ty­mu, nau­do­jant skir­tin­go pa­tva­ru­mo ir ver­tės me­džia­gas. Vėl­gi ma­to­me, jog iš­liks tik pa­tys bran­giau­si, vi­di­niai da­ly­kai (auk­sas, si­dab­ras, bran­gak­me­niai), o vi­sa ki­ta su­degs, kaip su­de­ga me­dis, šie­nas ir šiau­dai.

Tad, kol tu­ri­me lai­ko, puoš­ki­mės ne iš­ore, bet pa­slėp­tu šir­dies žmo­gu­mi, - ne­nyks­tan­čia, ro­mia ir tai­kin­ga dva­sia, ku­ri la­bai bran­gi Die­vo aky­se (žr. 1 Pt 3, 3-4). Jei­gu jau iš­si­rin­ko­me „ge­riau­si­ą­ją da­lį" - sau­go­ki­me ir bran­gin­ki­me ją la­biau už vis­ką. Neat­si­trau­ki­me nuo mū­sų Vieš­pa­ties ko­jų, klau­sy­ki­me ir dė­ki­mės į šir­dį, ką Jis šian­dien kal­ba sa­vo baž­ny­čiai. Šia­me pa­sau­ly­je mes ne­išveng­si­me rū­pes­čių ir ne­ri­mo „dėl dau­ge­lio da­ly­kų", ta­čiau ga­liau­siai iš mū­sų ne­bus at­im­ta tik tai, kas su­bręs ir iš­ryš­kės bū­nant Ma­ri­jos po­zi­ci­jo­je.


IL. Johannes Vermeer, „Morta ir Marija“


Apie for­mą ir tu­ri­nį (I dalis)